Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis – pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.
Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.
Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.
Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.
Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis “nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau” politika.
