„Mes dabar kalbėsime apie pimp…, varp…, kaip mediciniškai tai vadinasi?“ – televizijos programą „Kvieskite daktarą“ pradeda ekscentrišku ir pakankamai provokuojančiu elgesiu pagarsėjęs laidos vedėjas Justinas Jankevičius. „Dukters žodžiai, kuriais sunku patikėti – ji kaltina mamą, jog ši bando nuvilioti jos vyrą!“ – skandalingai skelbia „TV pagalbos“ anonsas. „Grožiui moteris išleidžia visus vyro pinigus, ar gali būti, kad Ryčio mylimoji tikra barakuda?“ – retoriškai iš televizijos ekrano klausia „Pašėlusios močiutės“. „Ar tavo smegenys su šūdu sumaišytos?“ – šaukia įtūžęs „24 valandų“ herojus…
Ir tai tik labai maža dalis to, ką galima išvysti ir išgirsti šiais laikais vos tik nuspaudus televizoriaus įjungimo pultelį. Jūs, žinoma, skubiai stengsitės atkirsti mums, jog tikrai nežiūrite tokių laidų: tai žema, amoralu, neinteligentiška. O JIE vis tiek jas rodo, ir jei rodo – vadinasi kažkas žiūri. Absoliučiai nenuginčijamas faktas, kad šių dienų televizija vis dar stabiliai išlieka vienu iš populiariausių ir lengviausiai pasiekiamu žiniasklaidos kanalų. Tai liudija daugelis faktų: ir statistiniai duomenys, ir žmonių apklausos. Tačiau šalia šio argumento, patvirtinančio, kad daugiau kaip pusė mūsų šalies gyventojų vis dar neįsivaizduoja savo dienos be televizoriaus, egzistuoja ir vienas opiausių bei daugiausiai diskusijų keliantis klausimas – ar mūsų televizija gali pretenduoti į profesionalios ir kokybiškos medijos vardą?
Atsakymą į šį retorinį klausimą pateikia pirmoji mūsų pašnekovė – buvusi ilgametė laikraščio „Kauno diena“ redaktorė Teklė Mačiulienė: „Šiandiena televizija yra savotiškas kanalizacijos vamzdis, kuriame visiškai nepaisoma, kokių priemonių imamasi siekiant pačių didžiausių reitingų“. Visai nesvarbu ar laidos populiarumas bus pasiektas paprasčiausiai pasijuokiant iš naminukės kvapu atsiduodančio kaimo būro ar pastatant prieš televizijos kameras jauną ilgakoję, atvirai demonstruojančią savo biustą…
„Gal tokios laidos tampa paprasčiausia atrakcija patiems jų herojams?! Juk jei tu neturi pinigų į ką daugiau kreiptis, neturi kam pasiskųsti, nes žinai, kad po to neišgalėsi atsidėkoti padėjusiesiems, tai tokie savotiški buitiniai barniai dėl paršiuko ar pagalvės tampa pramoga šiuolaikiniam kaimo žmogui?“ – garsiai apie minėtų laidų paskirtį ir poreikį svarsto daugiau kaip 50 metų žurnalistikos sferoje dirbanti T. Mačiulienė.
Visai panašiai apie televizijos programų turinį viename interviu yra kalbėjęs vienas garsiausių Lietuvos TV laidų prodiuseris Kristupas Krivickas. Jo teigimu, „žiūrovus domina žmoniškos istorijos, dramos, realybės”. Šį faktą suvokė ir kitos prodiuserių kompanijos „Just.tv“ komandos nariai, mat daugelis čia aptariamų laidų buvo prodiusuotos būtent šios kompanijos. Apie savo laidas jie šneka taip: „Kai žmonės nebeturi kur kreiptis, kai jiems atsisako padėti valdininkai ir net nusisuka giminaičiai, tai jie skambina televizijai. Pagalba paprastiems žmonėms – tai yra pagrindinė misija, dėl kurios pradėjome kurti šią laidą. O jos temas ir pačią laidos specifiką diktuoja gyvenimas”. Taip oficialiai atsako įmonės, kitaip tariant reitingų medžiotojos, vadovas Justinas Milušauskas.
Tačiau kiekvienas išprusęs ir bent kiek platesnio akiračio žiūrovas suvokia, kad oficialiai deklaruojami laidų formatai dažniausiai neatitinka realybės. Beveik kiekvienos laidos metu mes galime matyti, kaip laidų vedėjos važiuodamos į pačius „tamsiausius“ Lietuvos kaimus, deklaruoja neva jos sprendžia paprasto žmogaus problemą, suteikia jam vilties, galimybę būti išklausytam ir pajusti teisingumą. Deja, šalia visų šių gražių postulatų, mes matome, jog tokiose laidose nėra apsieinama ir be tam tikrų šou elementų: foninė muzika parenkama iš senų komedinio žanro filmų, siekiant pašiepti filmuojamą situaciją; filmavimo kameros neretai yra nukreipiamos į pačius baisiausius ir labiausiai šokiruojančius kadrus; net ir herojų tarpusavio ginčai kartais būna specialiai pakurstomi, vardan naujos intrigos gimimo.
Taigi, tokių laidų akivaizdoje iškyla ir tikro profesionalaus žurnalisto profilio klausimas. Keista darosi, jog dabar svarbiau yra, kad šie „žurnalistai“ mokėtų šiek tiek apspardyti kokį pijokėlį, gebėtų išmesti skriaudiko-sugyventinio mantą iš namų ar parėkauti ant senos piktos močiutės, o ne profesionaliai ir svarbiausia etiškai vykdyti žurnalisto esmines funkcijas. Tuo stebėjosi ir T. Mačiulienė: „Taip, tų laidų vedėjai (Egidijus Knispelis, Giedrius Leškevičius) – tikri asai! Bet kodėl jie leidžiasi į tokio lygio laidų žanrus, be jų pačių pateikto atsakymo, mums tai tik gili mįslė. Čia galimi tik du variantai: arba iš tiesų nebuvo kitos išeities ir jie patys taip pasirinko, arba jie tiesiog nusispjovė į tai, koks tų laidų žanras, juk galų gale svarbiausia reitingai“.
„Duonos ir žaidimų!“ – šaukia liaudis, o televizija dosniai sako „Prašom“! Bet kieno vis gi pareiga suklusti, sustoti ir pasiryžti sukramtyti gal kietesnį, bet daug vertingesnį, ko nors išmokantį, kaip nors praturtinantį tavo dieną kąsnį?! O gal verta susitaikyti, jog daktaras televizijos eteryje sugebantis priversti auditoriją ir prunkšti, ir šlykštėtis matomais vaizdais vienu metu, šiais laikais tikrai jau atstovauja profesionalią žurnalistiką?!
Kita pakalbinta žurnalistikos profesionalė, buvusi VU Žurnalistikos instituto direktorė, dabar VDU docentė, Audronė Nugaraitė, į šiuos klausimus pateikia aiškią nuomonę: „Tai yra šou laidos, o ne žurnalistinės. Tai yra absoliučiai skirtingos barikadų pusės: profesionali žurnalistika, kuri turi visai kitokią kokybinę raišką, ir šou tipo laidos, kuriose taip pat viskas turi būti daroma etiškai ir gerbiant žmogaus orumą bei garbę, tačiau kokybinis kriterijus jose yra visai kitaip vertinamas. Tad sutikime,močiutės televizijos ekrane – tai tikrai nėra žurnalistika“.
Negana to, ekspertė dalindamasi savo mintimis priminė, jog „problema yra ne tai, kad mes turime tokių netinkamų šou laidų, o tai, kad mes neturime tos kitos barikadų pusės – pas mus nėra gražiosios profesionaliosios žurnalistikos su pramogine funkcija. Be to, anot A. Nugaraitės, dėl pakankamai didelio informacijos šaltinių pasirinkimo, dauguma žiūrovų turi galimybę tiesiog pakeisti kanalą arba išjungti televizorių. „Iš to ir seka naujai susiformavęs reiškinys – pasyvus aktyvumas“. Tai reiškia, jog mes lyg ir parodome savo aktyvumą perjungdami kitą kanalą, tačiau tai viso labo tėra pasyvioji forma, nes iš tiesų mes galėtume įdėti daug daugiau pastangų norėdami gauti kokybiškas TV programas.
„Savo aplinkoje dažnai girdžiu skundų, jog televizijos programos esti labai prastos, – pasakojo A. Nugaraitė, – bet kai jiems pasiūlai, kad paimkim ir išjunkim televizorių visi kartu bent vienai dienai, jie visi ima gūžčioti pečiais: „Na kaip čia dabar imsi ir išjungsi…“ Bet juk mes patys inicijuojame tokias dienas, kaip „Diena be automobilio“, „Diena be cigaretės“ ir panašiai, tai kodėl negalėtume ištverti ir dienos be televizoriaus ekrano. Juk tai būtų vienas pirmųjų žingsnių link profesionalios, kultūringos ir naudingos televizijos.“
Greta Rozenbergaitė, Indrė Levickytė
