L. Wittgensteinas daug ir labai pagrįstai rašė apie kalbinius žaidimus: žaidžiant šachmatais, statant namą, vaidinant teatro scenoje, besilankant pamaldose Bažnyčioje …
Tačiau, kažin ar mokėjimą žaisti kalba ir net elgesiu galima laikyti buvimu ypatinguose egzistenciniuose pasauliuose: šachmatų klubų ir varžybų, teatrų, tikėjimo. Yra atskiras statybų pasaulis, su savo papročiais, raida, nesibaigiančiais prisiminimais, slaptais susitarimais ir net ložėmis, su statybų veiklomis gyvenančiais žmonėmis, su ten sklendžiančiomis svajonėmis, mitais ir perėjimo ritualas. Yra ir žemės ūkio pasaulis, kurį išskleidžia ir kuris išsiskleidžia darbo padargais, sezonais, tūkstantmečiais prietarais ir pačiomis naujausiomis biotechnologijomis, nuolatine viltimi žvelgiant į dangų lietaus ir į žemę gyvybės. Kartais statybų ir žemės ūkio pasauliai susikerta, įsismelkia vienas į kitą ir transformuoja dėl abipusės altervencijos: atsiranda žemės ūkio fabrikai, pavyzdžiui, pievagrybių industrinės fermos ar nanotechnologiniai šiltnamiai. Taip pat yra didžiulis ir save nuolatos reprodukuojantys karo pasaulis, kuriame gyvena valstybės įpareigoti kariai ir profesionalūs galvažudžiai – karo šunys (pagal Fredericko Forsyth‘o romaną Karo šunys) ir yra begalinis bažnyčių pasaulis. Kai jie susiduria atsiranda įvairiausios jų altervencijos, o ne sintezės. Altervencija – proveržis į kažką kitą ir į tave patį. Užgimsta karingi vienuolynai ir pasiaukojantys malonei kariai. Jų kelias į transcendenciją būna nutiestas gelbėjimo kraujo, pasiaukojančio niokojimo.
Visų skirtingų egzistencinių pasaulių įgyvendintojai bando žūt būt gelbėti savo tikroves, užtikrinti savo unikalios, čia ir dabar pasaulėjautos, būties tąsą. Pasaulio pasaulėjauta išsiskleidžia tik jam vienam būdingų įvykių ir jų unikalios patirties metu. Negalima staiga įšokti į tuos pasaulius, todėl artojai, statybininkai, kariai, kunigai aiškina apie dešimtmečius trunkantį praktikų ir įvykių kelią, kurių dėka pasaulis ir jo gyventojai susipina į nedalomą būties įvykio sūkurį. Pamatuoti šių pasaulių neįmanoma, o įvairios analogijos, nors ir padeda susikalbėti, suartėti visiškai kitokiems, bet draugiškiems pasauliams, bet taip pat sukuria suvokimo iliuziją, artumo ir bendrumo melą. Kad ir kiek draugiškai ar net bravūriškai, tiesiog mačo dvasia susikaupę vyrukai bandys susikalbėti su senais vilkais-baikeriais, apvažiavusiais pusę planetos ir suliejusiais asmeninę galią su iracionaliu motoro riaumojimu ir metalo virpesiu, visa tai bus ir labai svarbus suartėjimo gestas, vienintelė atverties galimybė ir melas, nesibaigiantis ir tamsus. Todėl skaičiai, kuriais pamatuojami atveriantys ir paslepiantys pasaulį žodžiai neretai yra naikinantis pasaulius klystkelis, vėžio formos vartotojiškos kultūros intervencija į laisvos gaujos kelią.
Egzistenciniai simboliniai pasauliai yra nesibaigiančio kartu-su-kitais, buvusiais, esamais ir ateinančiais, įvykio sūkuryje. Todėl kartais vieno mūsų pastangų nebeužtenka, kad išsaugotume kaimo gyvenimą, jo vieškeliais riedančius dviračius, laukų šienapjūtę, rugiapjūtę, žiemos žirgų karštą alsavimą ir įkvepiančią pasaulio dainą … Todėl pasaulio steigtis ir sauga (ačiū A. Sverdiolui už šiuos vardus!), jų sklaida yra nesibaigiantis įvykio, kartu-dalyvavimo veiksmas. Trapūs yra visi pasauliai. Pavyzdžiui karo: jis yra tik kai kariai nepaliaujamai atnašauja nesibaigiančias aukas. Ar reikia šio pasaulio? Ne ką trapesnis yra ir bažnyčios pasaulis, kuris renka mirštančių sielų pasakojimus kaip savo nesibaigiantį, vis stiprėjantį pasiteisinimą, kodėl tai, kas yra absurdiška ir ciniška, yra tikra ir malonė.
Kalbinio žaidimo sąvoka turi omenyje ką kita: galimybę bet kam po trumpo laiko susigaudyti vienoje ar kitoje situacijoje nesigilinant metų metus į ištisą pasaulį. Kalbinis žaidimas atveria galimybę bet kuriam simuliantui, apsišaukėliui, tyrinėtojui įsiskverbti į įvykius, situacijas ir vykdyti savo stebėjimą, baudimą, melą, padirbinėjimą. Taip įvairiausios kriminalinės, vartotojiškos, saugumo, kontrolės, teisės institucijos vykdo integralias priežiūros ir pasiūlos funkcijas nepatirdami unikalių egzistencinių pasaulių dinamikos, savitumo, gelmės, teleologijos ir prasmės, tačiau gebėdami išsiaiškinti įvairias situacijas ir kalbos reikšmes bei prasmes. Kalbinių žaidimų samprata ir technologijos atvėrė begalybę simuliakrų ir įgalino nesibaigiančias gretas naivių apsimetėlių. Ir ne Wittgenšteinas kaltas: jis tik apmąstė realią integracijos į įvairias veiklas ir suvokimą būseną. Šie žaidimai yra nuostabus efemeriškas veiksmas, nuolatos slepiantis savo veidą – žaidimo esmę, ir pasirodantis svetimu: tuo kuo apsimetama, kuo slapukaujama. Tačiau statybos ir žemės ūkis, karo ir religiniai gyvenimai yra žmonių sukurti ir puoselėjami daugybę amžių ir tik ilgametė kūniška egzistencinė praktika, po ne žaidimas, mus perkelia į pasaulio tikrovę. Pagaliau, konkretus kalbinis žaidimas gana greitai išsieikvoja dėl savo riboto situacijų ir prasmių kiekio, o pasauliai niekada visiškai neatsiveria, nes jie yra suaugę su begalybe metamorfozių ir su tuo, kas nepaklūsta nei sąvokų, nei metaforų galiai, o tik iš dalies jaučiama. Pavyzdžiui, yra grybų garbintojų pasaulis, kuris suauga su grybų rūšimis ir jų mutacijomis, su jų paslaptinga, nežmogiška, draugiška ir mirtinai pavojinga, išlaisvinančia ir galutinai sunaikinančia būtimi. Panašus, bet ir labai skirtingas yra vaistažolių rinkėjų pasaulis, kuris skiriasi ir nuo šamano grybininko, ir nuo įprastinio valstiečio. Žolininkai turi išsivalyti pasaulio ratams, nuskaidrinti sielos klausą, pasišvęsti, pasiaukoti subtiliausiems vietos gyvybės virpesiams ir jautriausioms kosmo energijoms, tik tada vaistažolės ima šnabždėti gyvybės tiesas.
Aš vartoju terminą pasaulis ir egzistencine prasme, ir mitiškai vienu metu. Pasaulis yra tai, kuo virsta užgęsdamas šventumas, paskęsdamos materijoje aukščiausios dvasios emanacijos … Pasaulis kyla iš šventumo supasaulėjimo, iš grynosios egzistencijos, kuri pati savaime negali išlikti, įsikūnijimo ir dėl to paslaptingiausios metamorfozės, melo ir tiesos mirgėjimo. Daugybė saulių dovanoja savo galią žemės augimui ir tuo pačiu pasaulio išsisikleidimui. Taip pasiaukojo visos saulės ir dievai: juodoji ar geltonoji, Perkūnas ar Kristus, Marsas ar Poseidonas, šv. Rokas ar šv. Mykolas, Žaltys – jūrų karalius ir Eglė, žalčių karalienė … Pasaulis kyla iš dovanojančio pasiaukojimo įvykio. Toks žodžio pasaulis vartojimas iš dalies atitinka tai, ką Heideggeris Būtyje ir laikas aiškina kaip ontinį-egzistecinį pasaulio suvokimą. Jo pateikti interpretacijų variantai numano daugelį ontinių-egzisteninių, tik iš kartu-su-kitais gyvenimo veiksmo ir patyrimo, iš ilgamečio įprasminimo mituose ir poezijoje, išsiskleidžiančių pasaulių. Kalbėdamas apie pasaulio pasauliškumą (Die Weltlichkeit der Welt) (man labiau priimtina: pasaulėjimo, veiksmažodinė forma) jis nurodo keturias jo suvokimo galimybes: kaip universumą, kuriame ir kuriuo esiniai išskleidžia savo esmę; kaip regioną, kai apibrėžiama kuri nors esinių gausa, pavyzdžiui, matematikos pasaulis; kaip iki-ontinį, egzistencinį štai-įvykį, kuriuo pasaulis skleidžiasi kaip viešuma ir tiks sava, asmeniška; kaip egzistencinio įvykio įsikūnijimą, t.y. ontiškumą, arba, tai, ką aš sieju su pasiaukojančio Dievo-Logo materialiąja metamorfoze. Būten paskutiniuoju atveju pasirodo begalybė egzistencinių-ontinių pasaulių. Reikia pastebėti, kad pasaulėjimas (vienu metu: siekinys ir sritis, vienovė ir egzistencinis veiksmas, išskleidžianti gimtis ir konkreti istorinė jos štai-būtis) ir, kaip vaisius, pasaulių gausa liudija bendro akivaizdumo negalimybę ir įvairovės daugėjimo nesustabdomumą.
Sustabdyti kismą ir sąveikas gali tik kuri nors galia, pavyzdžiui kalba ar politinis mitas, kurių įtakai apsisprendimams Heideggeris buvo pakankamai nejautrus, kaip nejautrus buvo ir kitų kalbų ir poezijų pasauliškumui, išskyrus graikų ir vokiečių, gal dar japonų. Skirtingai nei dievų metamorfozės, pasauliai keičiasi ir dėl susidūrimų, dėl katastrofinių transformacijų, savotiškų novų ir supernovų. Susidūrimų – altervencijų – dariniai, jų atsišakojimai – alteracijos, sąmoningas susvetimėjimas ir įsikitinimas yra skirtingų pasaulių sąveikos ir susitikimo raidos būdai. Visas ši įvairovė, rizominė raida, istorijos polilinijiškumas ar net nelinijiškumas, kurį aš aiškinu kaip savaimingumą, skiriasi nuo to, kas buvo realizuota istorijoje dėl didesnės galios ar komunikacinio suderinamumo. Egzistencinės-ontinės savaiminės įvairovės ignoravimas ir hegeliškas ar marksistinis kalbėjimas apie laiminčią dvasią ar hegemoninę klasę iškreipia raidos sąlygų suvokimą, primeta tik vieną kurią nors perspektyvą, hierarchiją, būtinas klasifikacijas arba pasaulio sferas.
P. Sloterdijkas aiškina terminą Sferos (jo tritomis magnum opus: Sphären), kaip hierarchiškai, formaliai, teisiškai, ar pagal kitas taisykles susijusias, morfologiškai integruotas viena į kitą nišas: racionalumo, pasaulėvaizdžių, religines ar pasaulietines, profesines ar komunikacines. Sloterdijkui sferos yra svarbios dėl tarpusavio santykio, sąveikų ir dėl esamos hierarchijos, o ne dėl egzistenciono ir savaimingai išsiskleidžiančio, savipakankamo turinio. Sferos jam reikšmingos dėl išliekančios bendros akivaizdybės bent jau kaip metafizinio siekinio ar fenomenologinės prielaidos. Sekant jo puikiu kūriniu, pastebėsiu, kad pasauliškumui virstant galios lauku arba rutuliu, gaubliu, jis įgyja ekspansijos, griovimo bruožų ir praranda vidinį trapumą ir unikalumą. Pasaulio ratai ir sfera (gaublys) – skirtingi dalykai. Ratai yra indoeuropietiškas, taip pat baltiškas, kosmas, kuris ilgainiui virto žinojimu, išmanymu, projektu, įgijo aiškiai matuojamos sferos pavidalą, tapo galia, prievole ir disciplina. Šiomis naujosiomis sferomis, kurios taip žavėjo filosofus ir mokslininkus nuo pat antikos iki Rymano ir Lobočevskio, jau nebegali keliauti sielas ganantys šamanai, o vaikšto paiki kariai, šlovės ištroškę valdovai ir galią produkuojantys mokslininkai. Sloterdijkas demaskuoja sferas, o ne pasaulius, apmąsto logos‘ą, ne fiusis, apoloniškumą, ne dionisišką siautulį, kuriam pasaulis dar buvo atviras. Sloterdijkas yra morfologas, t.y. formų filosofas. Sferų analizė jam asocijuojasi kaip vokiškas Die Ordnung. Monoteizmas suteikia noetinės patirties akivaizdybėms visuotinės vienovės iliuziją, kurį filosofai bandė įteisinti nuo Platono iki Husserlio laikų. Vienovės reikalavimas noetinių akivaizdybių patirtims griauna unikalią ir trapią pasaulių egzistenciją.
Nuo seno filosofai kalba apie vandens mineralų, augalų, vandens gyvūnų, žemės gyvulių ir paukščių, žmogaus, žvaigždžių, angelų, Dievo sferas. Tiesa, teologų mono-Dievas gali būti laikomas ir vienintele sfera, ir atskira vienu metu; ir vienintele tikrove ,ir atskira, priklausomai nuo mūsų mirtingųjų žiūros būdo. Žmonių sfera taip pat dar gali būti dalinama į hierarchias – subsferas: valdovų, didikų, pateptųjų valdininkų, miestelėnų, valstiečių, benamių ir atskalūnų, svetimtaučių. Tokios klasifikacijos remiasi galios ir segregacijos principais. Čia niekas nenori pajusti jūsų pasaulio virpesio, bet nubrėžia paklusimo ir perėjimo taisykles iš vienos sferos į kitą. Ilgainiui svarbiausia gauti statusą ir išmokti rangų ir kalbos žaidimo taisykles. Austrijos-Vengrijos imperija, kurios dvasia alsavo Wittgensteinas, buvo kupina jautrumo šiems skirtumams. Hierarchniu požiūriu grybų ir vaistažolių pasauliai pakliūna į vieną sferą, o statybininkų ir karių į kitą, nežiūrint to, kad jie negali būti kartu. Sferos egzistuoja kaip valdžios principas, kaip feodalinė dominija (lot. dominus): kuri susivienija bajorus ir dvarininkus, cechų meistrus ir laisvus ūkininkus, vienuolius ir kunigus. Tačiau pakliūti į tuos pasaulius nebus galima, net jei jūs pavergsite šias dominijas: liksite svetimi vienuolyne, paklusniame mieste, pavergtame kaime, sunaikintoje kunigaikštystėje. Egzistencinio, savitai simbolinio pasaulio vardas nenurodo jokios hierarchijos ir jokio kito santykio, kaip tik tą, kad tai yra unikalūs energijos cirkuliacijos, kalbėjimo, veiklos, jautros įvykiai, kuriais panašiai gyvena grupė žmonių ir savo praktikomis ir širdimis užlaiko pasaulišką būtį.
Tačiau šis unikalumas nereiškia, kad pasauliai nesąveikauja. Dar daugiau, jie nuolatos patiria intervencijas ir altervencijas, susvetimėjimą ir įsikitinimą, sąstingį ir mutacijas, todėl reikšmingos yra reikšmės ir prasmės, sąvokos ir metaforos, tikslūs apibrėžimai ir efemeriški palyginimai.
Originalus įrašas tinklaraštyje Altervencijos
