Vakar parašiau apie realias demografines tendencijas. Šiandien truputį apie tai, kodėl imigracija iš principo negali tapti priimtinu sprendimu Lietuvai net teoriškai, o ypač kai vaikų gimsta mažiau, nei yra suaugusiųjų*. Tai labai paprasta, net nesigilinant į tyrimus, pasekmes ir t.t.. Tėra trys pagrindiniai scenarijai, kurie verti nagrinėjimo (tarkim, vietinių gyventojų skaičius yra mažėjantis, dėl to ir yra imigracijos poreikis):
- Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jeigu bendras vietinių gyventojų skaičius mažėja, o imigrantų reikia vis daugiau ir daugiau, tas imigrantų poreikis tik stiprėja, net nepaisant imigracijos. Pasekmė – ganėtinai greitai imigrantai ima dominuoti, o vietiniai gyventojai yra priverstinai asimiliuojami imigrantų srauto, tačiau demografinės ir iš to kylančios ekonominės problemos neišsprendžiamos, nes gyventojų kiekis visvien mažėja.
- Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku (laikinai įvežama darbo jėga). Scenarijus gaunasi toks, kad vietiniai gyventojai po truputį miršta, mažėja, imigrantų poreikis mažėja, o galų gale ateina tiesiog demografinis kolapsas.
- Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai suvažiuoja, dauginasi, kaip triušiai, todėl (bet tik su sąlyga, kad realiai smarkiai dauginasi) išsprendžia demografines bei darbo jėgos trūkumo problemas, o vietiniai gyventojai asimiliuojami ypatingai greitai, t.y., pats pirminis valstybės pagrindas (vietiniai gyventojai) yra panaikinamas.
Jei panagrinėsim visus tris scenarijus, pamatysim, kad nei vienas iš jų neišsprendžia esminės problemos, kuri kyla valstybei, t.y., tam tikrai gyventojų visumai: pirmu atveju problemas tiktai pristabdo, antru atveju nieko neišsprendžia išvis, trečiu atveju – tampa Trojos arkliu, suėdančiu problemų sprendėjus. Bet tai ne viskas. Įdomumas yra dar didesnis – esminiame faktoriuje, kuris nustato scenarijaus baigtį.
Visais trim atvejais bendras denominatorius, nustatantis scenarijaus nesėkmingumą ir iš pačios imigracijos atsirandančias problemas, yra ne imigrantai (paradoksas!), o tai, kad vietiniai gyventojai dauginasi per lėtai. Pažiūrėkim, kaip vyktų tie patys trys scenarijai, jei vietinių gyventojų skaičius didėja, o imigracijos srautas yra ribotas (t.y., nesuėdantis šalies staigiai, o neviršijantis pvz., procento gyventojų skaičiaus per metus):
- Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jei bendras vietinių gyventojų skaičius auga, imigrantų poreikis ilgainiui krenta, net jei imigracija yra silpna. Pasekmė – kokios nors darbo jėgos trūkumo problemos išsisprendžia ir imigracijos poreikis, jei toks buvo, dingsta.
- Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku. Scenarijus gaunasi panašus, kaip ir aukščiau esantis: jei buvo problemų dėl darbo jėgos trūkumo, jos išsisprendžia ir imigracijos poreikis dingsta.
- Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai atvažiuoja, lygiai taip pat išsprendžia problemas, tačiau gaunasi auganti ir kažkokiais (nebūtinai greitais) tempais asimiliuojama imigracines šaknis turinčių gyventojų grupė.
Kaip matom, jei gyventojų skaičius yra natūraliai augantis, tai pirmas ir antras scenarijus tampa priimtinais. Trečias scenarijus tampa sunkesniu, bet jei imigrantų grupė nėra labai didelė (t.y., nepasiekusi kritinės masės, leidžiančios efektingai užsidaryti nuo aplinkos) ir yra imamasi efektyvių asimiliacijos programų, jis irgi nesukelia kardinalių bėdų.
Kitaip tariant, esminis faktorius, kalbant apie imigraciją – tai ne kokios nors mistinės imigrantų savybės, o vietinis gimstamumas. Tik nuo jo priklauso, ar imigracija išspręs problemas, ar neišspręs problemų arba jas dar labiau pagilins.
Galų gale dar truputis realybės: imigrantų šeimose vidutinis gimstamumas visada yra daug mažesnis, nei tose šalyse, iš kur tos šeimos emigravo. Tai susiję su kitomis gyvenimo sąlygomis, su kita socialine aplinka ir t.t.: imigrantai negali sau leisti gimdyti vaikų taip, kaip savo gimtinėje. Todėl neverta tikėtis, kad kokie nors imigrantai ims ir atveš kokį nors geną, kuris staigiai paskatins visų gimstamumą, jie asimiliuosis, o bendras gimstamumo padidėjimas išliks. Panašūs klaidingi įsivaizdavimai tėra maginio mąstymo pasekmė.
Tuo pat metu nemažai šalių savo praktika jau puikiai pademonstravo, kad kai kurios imigrantų grupės, ypač tos, kurios yra kilusios iš itin sparčiai besidauginančių kraštų, tampa nuolatiniu galvos skausmu visiems. Vietoj to, kad taptų darbo jėga, antra ar trečia imigrantų karta tampa nuolatiniais socialinių pašalpų ėdikais, keliančiais dar didesnes ekonomines problemas. Tuo atveju, jei imigrantų grupėse atsiranda priešprieša juos priėmusiai šaliai, viskas išvirsta į dar gilesnes bėdas, tokias kaip etniniai neramumai, riaušės, etc..
Galim prisiminti ir dar vieną faktą: Lietuva imigrantams nėra išsvajotoji žemė. Tai tik tramplinas į turtingas ES šalis. Tai reiškia, kad bet kuris imigracinis srautas, šviežiai atvažiavęs, ne tiek dirbtų, kiek ieškotų būdų persikėlimui į Vakarus, paskui mūsų emigrantus. T.y., nei demografinės, nei ekonominės bėdos tokiu būdu nesprendžiamos net paviršutiniškai, o šalis smarkios imigracijos atveju tik paverčiama į kažkokį imigrantų rūšiavimo punktą, kur netinkami atrenkami deportacijai, o tinkami gauna bilietą į Vakarus.
Paprastas dalykas: emigruodami iš kažkur ir imigruodami į kažkur, žmonės sprendžia savo, o ne kokios nors valstybės problemas. Imigrantams Lietuva reikalinga tik tiek, kiek ji padėtų jiems pagerinti gyvenimą. Emigrantai iš Lietuvos į užsienį važiuoja irgi tik tiek, kiek pagerintų savo gyvenimą. Noras tikėti, kad kažkieno problemas gali išspręsti imigrantai – tėra fikcija. Imigrantai sprendžia ne šalies, į kurią atvyko, o savo pačių problemas. Juos priėmusi valstybė pirmiausiai tampa imigrantų rėmėja ir maitintoja, o tik paskui, jei kažkas pasiseks – gal būt gali gauti kažką atgal.
Kaip matom, imigracija gali sukelti labai dideles bėdas, tačiau demografinių problemų išspręsti ji negali iš principo. Tiesiog neįmanoma išspresti visuomenės vidinių bėdų kažkokiu išoriniu žmonių srautu. O kalbant jau visai banaliai – jei atiduodame emigrantus užsieniui, ar geras sprendimas būtų vietoj jų įsivežinėti imigrantus? Gal visgi problema kažkur sistemoje?
———
* Yra tas santykis, kad norint stabilaus gyventojų lygio, reikia gimdyti truputį daugiau, nes dalis šeimų nevaisingos, dalis vaikų miršta, neužaugę ir nesulaukę palikuonių, etc.. Šitas santykis apie XXa. pirmą pusę Lietuvoje buvo berods apie 2:3, t.y., reikdavo trijų vaikų 2 gyventojams, kad išsilaikytų vienodas gyventojų skaičius. Vėliau, daugiausiai dėl gerėjančios sveikatos apsaugos, santykis pagerėjo, kai kuriose laimingiausiose pasaulio šalyse jis atrodo jau tesiekia apie 2:2,1. Lietuvoje, jei atmintis nemeluoja, berods skaičius siekia apie 2:2,2.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
