Dažnai įvairūs autoriai (įskaitant tokius interneto šiukšlintojus kaip A. Užkalnį) mėgsta pabrėžti, kad neturtingieji yra kalti dėl prastos šalies ekonominės situacijos ir kad tik individualūs talentai ir pastangos lemia kiekvieno vertę kapitalistinėje visuomenėje. Ekonomistas Ha-Joon Chang paprastai ir įtikinamai paneigia šiuos laisvosios rinkos šalininkų mitus ir parodo tikrąsias turtinės nelygybės tarp šalių ir jų gyventojų šaknis.
Ką jums sako “laisvos rinkos” specialistai?
Rinkos ekonomikoje žmonėms yra atlyginama pagal jų produktyvumą. Užkietėjusiems liberalams gali atrodyti sunkoka priimti faktą, kad švedas gauna penkiasdešimt kartų didesnį atlyginimą nei indas, kuris dirba lygiai tokį patį darbą, bet tai neva yra jų santykinio produktyvumo atspindys. Bandymai sumažinti šiuos skirtumus dirbtinai, pavyzdžiui, įvedant minimalų uždarbį Indijoje, veda vien tik link neteisingo ir neefektyvaus individualių talentų ir pastangų atlyginimo. Tik laisva darbo rinka gali atlyginti žmones efektyviai ir teisingai.
Ko jums jie nepasako?
Atlyginimo skirtumai tarp turtingųjų ir vargingųjų šalių egzistuoja pagrinde ne dėl individualaus produktyvumo skirtumų, bet pagrinde dėl imigracijos kontrolės. Jeigu egzistuotų laisva imigracija, tuomet dauguma darbuotojų galėtų ir būtų pakeisti darbininkais iš vargingų šalių. Kitais žodžiais tariant, atlyginimai didžiąja dalimi yra politiškai nulemti. Kita monetos pusė yra ta, kad neturtingos šalys yra neturtingos ne dėl tos šalies vargingųjų piliečių, kurių dauguma neretai yra konkurencingesni nei atitinkami darbuotojai iš turtingųjų šalių, bet dėl tų šalių turtingųjų piliečių, kurių dauguma negali padaryti lygiai to paties konkurencijoje su atitinkamų šalių turtingaisiais. Tai tačiau nereiškia, kad turtingieji turtingose valstybėse gali sau paplekšnoti per petį už savo pačių nuostabius gebėjimus. Jų aukštas produktyvumas yra įmanomas tik dėl istoriškai paveldėtų kolektyvinių institucijų, ant kurių jie stovi. Mes turime atmesti mitą, kad mes visi esame apmokami pagal mūsų individualią vertę, jeigu norime sukurti išties teisingą visuomenę.
Vairuok tiesiai… arba apvažiuok karvę (o taip pat ir rikšą)
Autobuso vairuotojas Naujajame Delyje gauna maždaug 18 rupijų per valandą. Jo ekvivalentas Stokholme gauna apie 130 kronų, kas pagal 2009 vasaros kursą, yra apie 870 rupijų. Kitais žodžiais tariant, Švedijos vairuotojas gauna beveik 50 kartų daugiau nei atitikmuo Indijoje.
Laisvos rinkos ekonomistai teigia, kad jeigu kažkas yra brangiau nei kitas lygintinas produktas, tuomet taip yra dėl to, kad jis yra geresnis. Kitais žodžiais tariant, laisvoje rinkoje, produktai (įskaitant darbo paslaugas) yra atlyginami tokia suma, kokios jie nusipelnė. Taigi jeigu švedui vairuotojui – vadinkim jį Svenu – mokama penkiasdešimt kartų daugiau nei indui vairuotojui – vadinkime jį Ramu – taip turėtų būti todėl, kad Svenas yra penkiasdešimt kartų produktyvesnis nei Ramas.
Trumpo laikotarpio atžvilgiu kai kurie (nors ir ne visi) laisvos rinkos ekonomistai gali sutikti, kad žmonės gali mokėti perteklinai didelę kainą dėl laikinos mados ar susižavėjimo. Pavyzdžiui, žmonėms buvo mokama ypatingai aukšta kaina už “toksinius aktyvus” dar neseniai vykusio finansinio bumo laikotarpiu (kuris virto didžiausia recesija nuo pat Didžiosios Depresijos laikų), nes žmonės buvo įtraukti į spekuliacinę karštinę. Tačiau jie teigtų, kad toks dalykas negali tęstis ilgai, nes žmonės išsiaiškintų tikrąją daiktų vertę anksčiau ar vėliau. Lygiai taip pat, net jeigu nepakankamai kvalifikuotam darbuotojui pavyksta gauti gerai apmokamą darbą apgaulės būdu (pvz. sufabrikuojant sertifikatą) ar meluojant darbo pokalbio metu, jis bus greitai atleistas arba pakeistas, nes jis neturi užtektinai produktyvumo, kuris pateisintų jo atlyginimą. Taigi pagal tokią logiką, jeigu Svenui mokama penkiasdešimt kartų daugiau nei Ramui, jis sukuria penkiasdešimt kartų našesnį darbo rezultatą nei Ramas.
Bet kas iš tiesų vyksta? Visų pirma ar įmanoma, kad kažkas vairuoja penkiasdešimt kartų geriau nei kitas? Net jeigu mums pavyktų rasti būdą kiekybiškai pamatuoti vairavimo kokybę, ar toks produktyvumo atotrūkis yra įmanomas? Galbūt įmanomas, jeigu mes palyginsime profesionalius lenktyninkus kaip Michaelis Schumacheris ar Lewis Hamiltonas su kokiu nors ypatingai nekoordinuotu aštuoniolikmečiu, kuris ką tik išlaikė vairavimo egzaminą.
Tačiau aš paprasčiausiai negaliu įsivaizduoti, kaip standartinis autobuso vairuotojas gali vairuoti penkiasdešimt kartų geriau nei kitas autobuso vairuotojas. Dar daugiau, Ramas tikėtinai bus žymiai labiau įgudęs vairuotojas nei Svenas. Svenas žinoma gali būti geras vairuotojas matuojant Švedijos standartais, bet ar jam kada gyvenime teko išvengti karvių, kurias Ramui tenka aplenkinėti pastoviai? Didžiąją laiko dalį iš Sveno reikalaujama gebėjimo vairuoti tiesiai (OK, dar tarkime, kad kartais tenka atlikti kelis išvengiamuosius manevrus tam, kad išvengti girtų vairuotojų šeštadienio naktimis), tuo tarpu Ramui tenka įveikti kelią pro jaučių vežimus, rikšas ir dviračius, kurie pripildyti trijų metrų aukščio dėžėmis. Taigi pagal laisvos rinkos logiką, Ramui turėtų būti mokama daugiau nei Svenui, o ne atvirkščiai.
Atsakydamas į tokią kritiką, laisvos rinkos ekonomistas galėtų pasakyti, kad Svenui daugiau mokama, nes jis turi daugiau „žmogiškojo kapitalo“, tai yra įgūdžių ir žinių, kurie sukaupti švietimo ir lavinimosi būdu. Išties gali būti užtikrintai tiesa, kad Svenas baigė 12 metų vidurinę mokyklą, tuo tarpu Ramas greičiausiai vos gali skaityti ir rašyti, kadangi baigė tik penkias klases savo kaime Radžachstane.
Tačiau maža dalis Sveno papildomo žmogiškojo kapitalo, kuriuos įgijo per papildomu s septynis lavinimosi metus, turėtų nors kiek reikšmės autobuso vairavimui. Jam nereikia jokių žinių apie žmogaus chromosomas ar Švedijos 1809 m. karą su Rusija tam, kad gerai vairuotų savo autobusą. Taigi Sveno papildomas žmogiškasis kapitalas negali paaiškinti, kodėl jam yra mokama penkiasdešimt kartų daugiau nei Ramui.
Pagrindinė priežastis, kodėl Svenui yra mokama penkiasdešimt kartų nei Ramui, yra, tiesmukai išsireiškus, protekcionizmas – Švedijos darbininkai yra saugomi nuo darbininkų iš Indijos ir kitų vargingų šalių imigracijos kontrolės būdu.
Kuomet apie tai pamąstai, nėra kitos priežasties, kodėl visi Švedijos autobusų vairuotojai ar tarkime didžioji dalis Švedijos darbo jėgos (ar kitos turtingos valstybės) negalėtų būti pakeista indais, kiniečiais ar ganiečiais. Dauguma šių užsienio darbininkų būtų laimingi gaudami bent dalelę atlyginimo, kurį gauna Švedijos darbininkai, kai tuo tarpu visi jie sugebėtų atlikti darbą bent lygiai taip pat gerai ar netgi geriau. Ir mes nekalbame vien apie žemos kvalifikacijos darbinikus kaip valytojus ar gatvių šlavėjus. Egzistuoja didelis skaičius inžinierių, bankininkų ir kompiuterių programuotojų Šanchajuje, Nairobyje ar Kite, kurie gali lengvai pakeisti jų atitikmenis Stokholme, Linkompinge ar Malme. Tačiau šie darbuotojai negali patekti į Švedijos darbo rinką, nes jie negali laisvai emigruoti į Švediją dėl imigracijos kontrolės. To pasekoje, Švedijos darbininkai gali gauti penkiasdešimt kartų didesnius atlyginimus nei Indijos darbininkai, nepaisant fakto, kad daugybė jų nėra labiau kvalifikuoti nei Indijos darbininkai.
Dramblys kambaryje
Mūsų istorija apie autobusų vairuotojus parodo priežodinio dramblio kambaryje egzistavimą. Ji parodo, kad didžioji dalis turtingose valstybėse yra kritiškai priklausomi nuo labiausiai drakoniškos darbo rinkos kontrolės priemonės – imigracijos kontrolės. Nepaisant to, imigracijos kontrolės yra daugumai nematoma ir tyčia kitų ignoruojama, kuomet jie kalba apie laisvos rinkos privalumus.
Aš jau anksčiau teigiau, kad nėra tokio dalyko kaip laisva rinka, bet imigracijos kontrolės egzistavimas parodo tikrąjį rinkos reguliavimo mastą, kurį mes turime neva laisvos rinkos ekonomikose, bet to nepastebime.
Kuomet jie skundžiasi dėl minimalaus atlyginimo įteisinimo, darbo valandų reguliavimo ir kitų „dirbtinų“ darbo rinkos barjerų, kuriuos įveda profsąjungos, mažuma ekonomistų pamini imigracijos kontrolę kaip vieną iš tų „bjaurių“ reguliavimo priemonių, kuri varžo laisvos darbo rinkos funkcionavimą. Vargu ar nors vienas iš jų propaguoja visiškos imigracijos kontrolės panaikinimo idėją. Bet jeigu jie būtų nuoseklūs, tai jie taip pat gintų absoliučiai laisvos imigracijos idėją. Faktas, kad jų mažuma tai siūlo, įrodo, kad rinkos ribos yra politiškai nulemiamos ir laisvos rinkos ekonomistai yra visiškai lygiai tiek pat „politiški“ kiek ir tie, kurie nori reguliuoti rinką.
Žinoma, kritikuodamas laisvos rinkos ekonomistų nenuoseklumą imigracijos kontrolės klausimu, aš neteigiu, kad imigracijos kontrolė turi būti panaikinta – man to nereikia daryti, nes (kaip jau greičiausiai pastebėjote) nesu laisvos rinkos ekonomistas.
Šalys turi teisę nuspręsti, kiek daug imigrantų jie priima ir kuriuose jų darbo rinkos segmentuose. Visos visuomenės turi ribotas galimybes absorbuoti imigrantus, kurie dažnai turi labai skirtingus kultūrinius identitetus ir būtų neteisinga reikalauti, kad šalis viršytų tą limitą. Per greitas imigrantų antplūdis ne tik prives prie staigios konkurencijos dėl darbo vietų, bet taip pat sukels didelę įtampą fizinėse ir socialinėse infrastruktūrose, tokiose kaip nekilnojamas turtas ir sveikatos priežiūra bei sukels trintį tarp gyventojų.
Lygiai tiek pat svarbi ir galbūt dar lengviau įvertinama yra nacionalinio identiteto problema. Tai yra mitas (svarbus mitas, bet vis tiek mitas), kad šalys turi nekintamus nacionalinius identitetus, kurie negali kisti ir privalo nekisti. Tačiau, jeigu yra per daug imigrantų, kurie atvyksta tuo pačiu metu, visuomenė, kuri priima emigrantus, turės problemų bandydama sukurti naują nacionalinį identitetą, be kurio gali būti sudėtinga išlaikyti socialinį sutelktumą. Tai reiškia, kad imigracijos greitis ir mastai turi būti kontroliuojami.
Tai nereiškia, kad dabartinė turtingųjų šalių imigracijos politika negali būti pagerinta. Nors bet kurios visuomenės gebėjimas absorbuoti imigrantus yra ribotas, tai nereiškia, kad bendroji populiacija yra nekintanti. Visuomenės gali nuspręsti būti labiau ar mažiau atviromis imigrantais, įtvirtintadami skirtingus socialines nuostatas ir politiką imigracijos klausimu. Taip pat imigrantų kompozicijos ažvilgiu dauguma turtingų šalių priima per daug „neteisingų“ žmonių, vertinant iš besivystančių šalių požiūrio taško. Kai kurios šalys praktiškai parduoda savo šalies pasus pagal schemas, kurių būdu tie, kurie įneša daugiau nei pakankamą „investicijų“ kiekį, yra įleidžiami daugiau ar mažiau iškart. Šitokia sistema tik prisideda prie kapitalo trūkumo, kuris kamuoja besivystančias šalis. Turtingosios šalys taip pat prisideda prie „smegenų nutekėjimo“ iš besivystančiųjų šalių, noriai priimdamos žmones su aukšta kvalifikacija. Tai yra tie žmonės, kurie būtų galėję prisidėti prie savo pačių valstybių vystymosi nei nekvalifikuoti imigrantai, jeigu jie būtų likę savo tėvynėse.
Ar neturtingos šalys yra neturtingos dėl tos šalies neturtingų žmonių?
Mano pateikta istorija autobusų vairuotojus ne tik išviešina mitą, kad kiekvienam yra mokama sąžiningai pagal jų vertę laisvoje rinkoje, bet taip pat suteikia mums svarbų besivystančių valstybių skurdo supratimą.
Daugybė žmonių galvoja, kad vargingos šalys yra vargingos dėl savo neturtingų žmonių. Išties turtingieji neturtingose šalyse paprastai kaltina dėl savo šalies skurdo neturtingųjų neišprusimą, tingumą ir pasyvumą. Jeigu tik jų tautiečiai dirbtų kaip japonai, būtų punktualūs kaip vokiečiai ir būtų išradingi kaip amerikonai – daugybė šių žmonių jums pasakytų, jeigu jūs jų klausytumėtės – jų šalis būtų turtinga.
Aritmetiškai kalbant, yra tiesa, kad vargingi žmonės yra tie, kurie tempia žemyn vidutines nacionalines pajamas neturtingose šalyse. Bet retas turtingųjų suvokia, kad jų šalys yra neturtingos ne dėl jų neturtingųjų, bet dėl jų pačių. Grįžkim prie mūsų autobusų vairuotojų pavyzdžio. Pagrindinė priežastis, kodėl Švedijoje autobuso vairuotojas Svenas gauna 50 kartų didesnę algą negu autobuso vairuotojas Ramas Indijoje, yra ta, kad jis dalinasi savo darbo rinka su kitais žmonėmis, kurie gerokai daugiau nei 50 kartų produktyvesni už Indijos panašaus socialinio statuso asmenis.
Net jeigu vidutinis atlyginimas Švedijoje yra maždaug 50 kartų aukštesnis nei vidutinis atlyginimas Indijoje, dauguma švedų tikrai nėra 50 kartų produktyvesni nei panašaus socialinio statuso asmenys Indijoje. Daugybė jų, įskaitant vairuotoją Sveną yra galbūt net mažiau įgūdę. Bet kai kurie švedai – aukščiausios klasės vadybininkai, mokslininkai ir inžinieriai tokiose pasaulinio lygio kompanijose kaip Ericsson, SAAB ir SFK – yra šimtus kartų produktyvesni už savo ekvivalentus Indijoje ir būtent jų dėka Švedijos vidutinis nacionalinis produktyvumas galiausiai tampa maždaug penkiasdešimt kartų didesnis už Indijos.
Kitais žodžiais tariant, vargingi žmonės iš vargingų šalių paprastai produktyvumo prasme visiškai neatsilieka nuo jų profesinių ekvivalentų iš turtingųjų šalių. Būtent turtingieji iš vargingų šalių negali padaryti to paties. Jų vidutinis žemas produktyvumas padaro jų šalis neturtingas. Taigi jų įprastas pasiteisinimas, kad jų šalys yra neturtingos dėl visų tų neturtingų žmonių, yra iš tikro visiškai apsuktas atbulai. Vietoj to, kad kaltintų neturtinguosius žmones dėl to, kad jie tempia jų šalį žemyn, vargingųjų šalių turtingieji turėtų paklausti savęs pačių, kodėl jie negali pakelti likusios savo šalies dalies taip, kaip gali turtingųjų šalių turtingieji.
Galiausiai norėčiau tarti įspėjamąjį žodį turtingųjų šalių turtingiesiems, kad jie netaptų pasipūtę, girdėdami, kad jų šalies neturtingiesiems yra mokama daug vien tik dėl imigracijos kontrolės ir jų pačių aukšto produktyvumo.
Net tuose sektoriuose, kuriuose turtingų šalių individai yra išties produktyvesni nei jų atitikmenys vargingose šalyse, jų produktyvumas yra didžiąją dalimi sąlygomas sistemos, kurioje jie veikia, nei yra jų pačių nuopelnas. Tai, kad kai kurie žmonės turtingose šalyje yra šimtus kartų produktyvesni nei jų atitikmenys neturtingose šalyse, yra ne paprasčiausiai dėl to, kad jie yra protingesni ar geriau išsilavinę. Jie tai pasiekia, kad nes jie gyvena ekonomikose, kurios turi geriau organizuotas technologijas, geriau organizuotas firmas, geresnias institucijas ir geresnę fizinę infrastruktūrą – visus tuos dalykus, kurie yra didžiąja dalimi produktas kolektyvinių veiksmų, kurie buvo atliekami keičiantis daugybei žmonių kartų. Warren Buffetas, garsus investuotojas, tai ypatingai gražiai suformulavo, kuomet jis pasakė televizijos interviu metu 1995 m.: „Aš manau, kad visuomenė yra atsakinga už labai didelę procentinę dalį to, ką aš uždirbau. Jeigu mane įkištumėt į Bangladešo, Peru ar dar kokios vietos visuomenę, jūs galėtumėt stebėti, kiek daug šis talentas sukurtų netinkamoje žemėje. Aš vos sudurčiau galą su galu po trisdešimt metų. Aš dirbu rinkos sistemoje, kuri atlygina tai, ką aš darau, labai dosniai – neproporcingai dosniai.“
Taigi mes grįžtame ten, kur pradėjome. Tai, kiek individui yra mokama, nėra pilnas jo vertės atspindys. Daugumai žmonių neturtingose ir turtingose valstybėse mokama tokia suma, kurią jie gauna, todėl, kad egzistuoja imigracijos kontrolė. Net tie piliečiai, kurie negali būti lengvai pakeičiami imigrantais ir todėl galima sakyti, kad jiems išties mokama pagal jų vertę (nors tai gali būti ir nebūtinai tiesa), yra produktyvūs vien dėl socioekonominės sistemos, kurioje jie veikia. Ne paprasčiausiai dėl jų individualaus talentingumo ir gebėjimų, jie turi jiems būdingą produktyvumą.
Plačiai priimtas teiginys, kad tik jeigu paliksime rinkas ramybėje, tik tuomet visiems bus mokama teisingai ir sąžiningai pagal jų vertę, yra mitas. Tik kuomet mes apleisime šį mitą ir apčiuopsime politinę rinkos prigimtį ir individualaus produktyvumo prigimtį, tik tuomet mes sugebėsime sukurti teisingesnę visuomenę, kurioje istorinis palikimas ir kolektyviniai veiksmai, ir ne tik individualūs talentai ir pastangos, yra deramai įvertinami, kuomet sprendžiama, kaip atlyginti žmonėms už jų darbą.
Ištrauka iš Ha-Joon Chang knygos “23 dalykai, kurių jie jums nepasako apie kapitalizmą”.
Ha-Joon Chang yra laisvos rinkos mitus paneiginėjantis ekonomistas iš Pietų Korėjos.
Iš anglų kalbos vertė Nojus Vala
Reklama: Transrifus naudoti krautuvai
