Labai margoje šiųmečių nominacijų Oskarams panoramoje išsiskiria viena absoliučiai nauja tendencija. Anksčiau čia besąlygiškai triumfavo amerikiečių kino produkcija. Už JAV ribų sukurtam kinui buvo skirta tik garbina „neanglakalbių filmų“ kategorija, ir jos laureatas būdavo paskelbiamas geriausiu užsienio filmu. Europos bei kitų šalių režisieriai kartais būdavo nominuojami savo profesijos srityje, tačiau paauksuota statulėlė juos dažniausiai aplenkdavo.
Štai, pavyzdžiui, Federico Fellini už geriausią režisūrą buvo nominuotas keturis kartus (už „Saldų gyvenimą“, „Aštuonis su puse“, „Satyrikoną“ ir „Amarcord“), bet tik 1993-aiaiais buvo apdovanotas garbės Oskarų už viso gyvenimo kūrybą. Švedų kino genijus Ingmaras Bergmanas už geriausią režisūrą buvo nominuotas tris sykius, bet nė karto nenugalėjo, o gavo Akademijos apdovanojimą, vadinamą Irvingo G. Thalbergo memorialiniu prizu. Tokių Europos kino grandų pavardės Oskarų nominacijose savaime būdavo maloni retenybė.
Bet keičias rūbai margo svieto! Šiemet net plika akimi matosi, kad ženklų nominacijų kiekį iš amerikiečių paveržė europiečiai – lenko režisieriaus Pawelo Pawlikowskio „Šaltasis karas“ varžosi trijose svarbiose nominacijose, britų istorinė drama „Marija, Škotijos karalienė“ nusipelnė dviejų nominacijų, na o meksikiečio Alfonso Cuaróno juodai balta neorealistinė „Roma“ ir graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso barokinė istorinė dramedija (pamažu jau reikia pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinį) „Favoritė“ (anglų k. „The Favourite”“ susišlavė net po dešimt nominacijų. Tokios situacijos Oskaruose dar nėra buvę.
Taip jau atsitiko, kad ir Oskarų šventėje, ir mūsų ekranuose „Favoritė“ bei „Marija, Škotijos karalienė“ atsidūrė beveik greta. „Favoritės“ privalumus jau galime įvertinti. „Mariją, Škotijos karalienę“ pamatysime netrukus.
Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Po netikėtos graikų kino klasiko Theodoro Angelopouloso žūties būtent Yorgosas Lanthimosas dabar yra garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavęs 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudines žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone.
Jei Škotijos karalienę Mariją ir jos antagonistę Elžbietą pirmąją pažįstame geriau (bent jau filmuose jas matėme dažnai), tai karalienės Anos valdymo epochą pažįstame kur kas prasčiau. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Pavyzdžiui, populiariuose Britanijos istorijos vadovėliuose minimas Davido Greeno paskleistas įžeidus apibudinimas „apatinių baltinių valdžia“ (angl. petticoat government).
Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą.
Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas.
Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę.
Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Laimei, daug ledi Saros laiko atima britų karas su prancūzais ir politinis flirtas su sąjungininkais. Pernelyg aktyviai užsiėmusi šiais pirmaeilės svarbos valstybiniais reikalais ledi Sara ne iš karto pastebi, kad jos vietą šalia podagros kankinamos karalienės (net ir naktimis miegamajame) užgrobia jaunoji konkurentė.
Šį kartą Y. Lanthimosas atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo)filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu.
Nuo rafinuotų manipuliacijų, žaismingų dialogų, groteskiškų situacijų (kartais net atrodo, kad ir nuo iš ekrano dvelkiančių kvapų) dažnai svaigsta galva, kaip ir nuo iš bet kokių tradicijų suvaržymo išsilaisvinusios aktorių vaidybos. Nesunku pasiklysti nė sekundei nenutrūkstančiame manipuliacijų kaleidoskope, kai nusitrina riba tarp aukos ir budelio, o vieną personažo kaukę tarsi antikiniame teatre keičia visai kitokia. Čia jau ne Shakespeare‘o „Vindzoro šmaikštuolių“ varžytuvės, o kur kas rimtesnis politinių mūšių be taisyklių turnyras su visai ne juokinga atomazga.
Dominuojanti karikatūriškumo įspūdį dar labiau didina dažnai ir vykusiai naudojamas realybę iškraipantis plačiakampis „žuvies akies“ objektyvas.
Visas šis šventinis karnavalas primena visai ne didingo istorinio kino ar History Channel taisyklių suformuotą istorinę sagą, bet labiau panašus į beprotišką Lewiso Carrollo pasaką, pilną intelektualių šaradų, lengvatikiams paspęstų spąstų, sveiku protu nesuvokiamų poelgių ir beveik visada antrą dugną turinčių situacijų. Jau nekalbant apie pačius personažus, vertus lakios fantazijos autoriaus vaizduotės.
Verdiktas 9/10
Atskirų liaupsių nusipelno ir muzikinis takelis, kuriame tik klasikinių kompozicijų mėgėjas atpažins stipriai pertvarkytas brolių Bachų, Handelio, Purcellio, Schuberto, Schumanno, Vivaldi ir net XX a. kompozitoriaus Olivier Messiaeno melodijas. Tačiau kartais pasigirsta visai nesuprantamos kilmės akustinės kompozicijos, kurių prasmę paaiškino filmo garso dizaineris Johnnie Burnas: „Mes daug dirbome muzikos ir garso erdvėje, naudodami specifinius EQ dažnius, kad jie padėtų formuoti atmosferos garsų sukeliamą muzikinį efektą“.
