Eutanazijos klausimas visuomet kėlė kontraversiškas nuomones. Nėra vieno aiškaus požiūrio ar apibrėžimo. Apie tai yra diskutuojama daug metų ir panašu, kad tos diskusijos niekada ir nesibaigs. Didelį skandalą sukėlė pirmoji eutanazija Italijoje, dėl kurios žmonės ėjo į protestus, reiškė nepasitenkinimą valdžia ir jos leidimais.
Eutanazija, dar vadinama gailestingu žudymu, yra veiksmas ar praktika neskausmingai nužudyti asmenis, kenčiančius nuo skausmingos ir nepagydomos ligos ar neveiksnius dėl fizinių sutrikimų. Eutanazija taip pat yra atliekama tada, kai žmogui leidžiama mirti atsisakant gydymo ar panaikinant dirbtines gyvybės palaikymo priemones. Kadangi daugumoje teisinių sistemų eutanazijai atlikti nėra specialių nuostatų, tai paprastai laikoma savižudybe (jei ją atlieka pats pacientas) arba nužudymu (jei įvykdo kitas asmuo).
Kontroversiškos nuomonės įvairiose šalyse ir eutanazijos neįteisinimas daugumoje jų sukelia nesklandumus asmenims, kurie nori atlikti eutanaziją ir iš tiesų nepakelia ligos sukeliamų kančių. 2021 m. birželio 13d. buvo pranešta, jog 58-erių prancūzas Alainas Cocqas padedamas kitų žmonių nusižudė Šveicarijoje, tokiu būdu protestuodamas prieš eutanaziją draudžiančius įstatymus. Balandį Prancūzijos įstatymų leidėjai nepriimė parlamento balsavimui pateikto įstatymo projekto dėl eutanazijos įteisinimo, nes jam įnirtingai priešinosi dešinysis sparnas. A. Cocqas sirgo reta ir skausminga liga, dėl kurios sulimpa arterijų sienelės. Nors jam pastaraisiais metais buvo atliktos kelios operacijos, vyras liko prikaustytas prie lovos. 2020 m. rudenį savo namuose Rytų Prancūzijoje Alainas dukart atsisakė bet kokio maitinimo ir vaistų, tokiu būdu skatindamas dekriminalizuoti savižudybę su pagalba nepagydomų ligų atvejais. A. Cocqas bandė tiesiogiai transliuoti savo pirmąją bado akciją, tačiau „Facebook“ blokavo transliaciją. A. Cocqas parašė laišką E. Macronui, prašydamas galimybės gauti vaistų, kurie leistų jam neskausmingai numirti. Tačiau prezidentas jam atsakė, kad šiuo metu tai draudžia Prancūzijos įstatymai. Šiuo metu Prancūzijoje galiojantys įstatymai leidžia taikyti gilią sedaciją nepagydomai sergantiems ligoniams, tačiau draudžia nutraukti jų gyvybę ar padėti jiems nusižudyti. Taigi, dauguma asmenų, kurie nori atlikti eutanaziją, yra priversti rasti būdą nuvykti į kitą šalį, kurioje teisiškai leidžiama nusižudyti padedant kitiems asmenims.
44-erių metų italas Federico Carboni (vardas atskleistas tik po jo mirties, – aut. past.) liko paralyžiuotas po avarijos, kuri įvyko prieš 12-ą metų. Šių metų pradžioje po ilgos teisinės kovos jam buvo leista atlikti pirmąją savižudybę Italijoje su medicinine pagalba. Vyras mirė savo namuose, suvartojęs mirtiną dozę vaistų.
Ši pagalbinės savižudybės praktika ir teisėtumas yra nemaža problema Italijoje, kadangi jai prieštarauja galinga Romos katalikų bažnyčia ir dauguma politikų. Dar 2019-ais metais šalies Konstitucinis Teismas priėmė įsakymą, pasak kurio žmonės Italijoje turi teisę į pagalbinę savižudybę tais atvejais, kai žmogus serga nepagydoma liga, patiria didžiulius fizinius ir emocinius skausmus, bei gali pats apsispręsti dėl pagalbinės savižudybės galimybės.
Eutanazijos įteisinimui didelę įtaką daro ir tikėjimo aspektai, kurių dauguma smerkia savižudybės su pagalba procedūrą kaip moraliai nepateisinamą veiksmą. Katalikų bažnyčios teigimu „tyčinė eutanazija, nepaisant jos formų ar motyvų, yra žmogžudystė. Taip negerbiamas nei žmogaus orumas, nei Dievas, gyvybės kūrėjas.“ Dėl šios priežasties katalikų bažnyčia priešinasi šiai praktikai. Stačiatikių bažnyčia Amerikoje, kartu su kitomis Rytų cerkvėmis, taip pat prieštarauja eutanazijai ir teigia, jog „eutanazija yra sąmoningas žmogaus gyvenimo nutraukimas, todėl tai turi būti vertinama kaip žmogžudystė.“ Eutanazija yra sudėtingas ir islamo teologijos klausimas, tačiau apskritai manoma, kad tai prieštarauja islamo įstatymams ir šventiems tekstams. Tarp Korano ir Hadito aiškinimų ankstyvas gyvenimo nutraukimas yra nusikaltimas, nesvarbu, ar tai būtų savižudybė, ar pagalba nusižudyti. Savižudybė ir eutanazija yra nusikaltimai beveik visose musulmonų šalyse. Tačiau judaizmo teologijoje, etikoje ir bendrojoje pasaulėžiūroje eutanazijos tema yra daug diskutuojama (ypač Izraelyje ir JAV). Pasyvią eutanaziją tam tikromis sąlygomis aukščiausias Izraelio teismas paskelbė teisėta. Aktyvi eutanazija tebėra neteisėta, tačiau šia tema yra aktyviai diskutuojama atsižvelgiant į teisines, etines, teologines ir dvasines perspektyvas.
Eutanazijos naštos kratomasi ir todėl, jog proceso metu atsirastų žmonių, kurie gali jaustis kalti dėl įvykusios situacijos. Nors pacientas pats priima sprendimą dėl eutanazijos, tačiau yra žmonių, kurie patvirtina šį sprendimą, suteikia leidimą, galų gale perduoda vaistus, užbaigsiančius paciento gyvenimą. Visi šie veiksmai prisideda prie eutanazijos įvykdymo. Tai tampa ne tik paties paciento reikalas – įtraukiami ir kiti žmonės, tarsi vyksta komandinis darbas.
Dėl šių priežasčių, australas Philip Nitschke įkūrė organizaciją „Exit International“, kuri vienija žmones, patiriančius didžiules kančias ir norinčius pasitraukti iš gyvenimo. Čia jis pristatė savo naująjį išradimą – mirties kapsulę ,,Sarco“, kurią aktyvina tik pats pacientas. Tai 3D technologijomis atspausdintas produktas, primenantis kosminį laivą. Jis yra lengvai pervežamas, todėl klientas pats galėtų nuspręsti kokioje aplinkoje norėtų palikti šį pasaulį.
Kapsulės veikimas labai paprastas: žmogus patogiai įsitaiso ir atsigula, atsako į keletą kompiuterio suformuluotų klausimų ir tiesiog paspaudžia mygtuką, kuris deguonį pakeičia azotu. Pacientas nedūsta, lengvai kvėpuoja, organizmas tiesiog nebegauna reikalingo deguonies. Teigiama, kad prieš netekdami sąmonės žmonės net gali jausti euforijos jausmą. Sąmonė prarandama dėl deguonies ir anglies dioksido trūkumo ir vėliau praėjus maždaug 5-10 minučių žmogus numiršta. Tiesa, kapsulėje yra ir išėjimo mygtukas, jeigu žmogus staiga persigalvotų.
Šiuo metu pasaulyje eutanaziją atlikti galima Belgijoje, Kanadoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Naujojoje Zelandijoje, Ispanijoje ir keliose Australijos valstijose.