Tomas Viluckas – rašytojas, vertėjas bei aktyvus tinklaraštininkas, jau bene dešimtmetį uoliai besidalinantis mintimis skaitomiausiuose Lietuvos dienraščiuose, savaitraščiuose bei internetiniuose portaluose. Vilucko publikacijos retkarčiais pasirodo žurnaluose Lux, Karys, Versus, savaitraščiuose „Šiaurės Atėnai“, „Apžvalga“ bei dienraštyje „Klaipėda“.
Būdamas vos dvidešimties, Tomas atsivertė į tikėjimą. 2004 -aisiais pelno paramos ir labdaros fondo „Bažnyčios kronika“ apdovanojimą už nuoseklų krikščioniškų vertybių skleidimą žiniasklaidoje. O 2007 -aisiai Katalikų pasaulio leidiniai pristatė pirmąją Tomo Vilucko knygą „Malonės versmės“. Autorius taip pat užsiima visuomenine veikla, skaito paskaitas apie tikėjimą bei neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Pastaruoju metu, artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, Tomo Vilucko tinklaraštyje ir socialiniuose tinkluose religines, kultūros, socialines ar sporto temas vis dažniau keičia politinės apžvalgos. Ir ne veltui, šį rudenį Viluckas pasiryžo siekti Seimo nario mandato. „Miesto pokalbiams“ šįsyk neatsitiktinai pasirinkome „susitikti“ Tomo Vilucko pažintoje erdvėje ir virtualiai pasikalbėti apie šiandienines realijas.
Tomai, ačiū, kad suradote laiko įtemptoje dienotvarkėje ir sutikote pasikalbėti. Pastebėjau Jus visai neseniai, užklydus į socialinio tinklalapio Facebook profilį, kuriame plevėsuoja šalies trispalvė kviečianti prasiveržti į naują Lietuvą. Mechaniškai kyla klausimas, kokia gi ta „naujoji Lietuva“ ir kaip iki jos nukeliauti?
– Idėja apie naują Lietuvą kilo stebint visuomenės gyvenimą. Susidaro įspūdis, kad žmonės keičiasi, latentiškai vyksta procesai, kurie yra nesustabdomi, o politinis elitas gyvena paraleliniame pasaulyje, susitelkęs tik į galios žaidimus, kurių sistemoms asmuo yra tik mažmožis. Tačiau nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo 22 metai ir esame išaugę tuos gyvensenos ir mąstymo šablonus, kuriais vis manipuliuojama ir bandoma juos primesti žmonėms. „Naujoji Lietuva“ – tai žmonės išsivadavę iš savo bei kolektyvinės baimės, nevaldomi stereotipų ir gebantys kurti pasitikėjimo ryšius. Tai bendrija, kurioje sąvokos „bendras gėris“ ir „solidarumas“ nėra abstrakcijos, kurioje vystoma savotiška asmens ekologija, kai jis, o ne valdžios atributai tampa absoliučia vertybe. Kas yra tas proveržis? Pabudimas iš savaime suprantamybės, kai suabejoję galios ir įvaizdžių schemomis drįstame peržengti ne mūsų valia vykstančio žaidimo taisykles.
Pristačius Jus, kaip aktyvų tinklaraštininką nė kiek nepersūdžiau. Tinklaraštis Viluckas.lt turbūt galėtų būti įvardintas, kaip Jūsų personalus dienraštis, kuriame, skaitytojas gali rasti ne tik Jūsų publikacijas, perskaityti Jūsų trumpą dosjė, susipažinti su Jūsų moterimi Jolita Viluckiene, peržvelgti politinę viziją, “atsižymėti” svečių knygoje ar pasiginčyti komentuodamas vieną ar kitą publikaciją. Turbūt neatsitiktinai pasirinkote ir tinklaraščio pavadinimą “Pasaulis pagal Tomą”. O gal visgi pavadinimas – užuomina į John Irving’o sukurtą pasaulį, klasika tapusioje, knygoje “Pasaulis pagal Garpą”?
– Niekada neslepiu, kad tinklaraščio pavadinimas – Johno Irvingo bestselerio pavadinimo parafrazė. Šiuo pavadinimu noriu būti sąžiningas internautų ir mano tinklaraščio lankytojų atžvilgiu – tai mano subjektvus žvilgsnis į šį pasaulį bei jame vykstančius reiškinius. Nepretenduoju į tiesos ministro kėdę, o tik noriu kviesti drauge ieškoti tiesos. Todėl retai šalinu komentarus iš savo svetainės, net tuos, kurie man priešiški. Tegul žmogus išdėsto argumentuotai savo poziciją, nes jis turi teisę į ją. Interneto begalybėje atvėriau duris į savo pasaulį, kuris vieniems patinka, o kitus erzina. Aš – dalinuos, o jau jūsų reikalas kaip priimti mano patirtį bei įžvalgas.
Lietuvoje pastaruoju metu itin išryškėjo ego-centrizmas ir tam didelę įtaką nenuginčijamai turi padidėjęs susidomėjimas ir naudojimasis socialiniais tinklais. Regis, kad didžioji visuomenės dalis mato tik save taip atsiribodami nuo to, kas vyksta čia ir dabar. Kaip Jūs vertinate tokią situaciją? Kaip Jūs pats kuriate savo virtualųjį „aš“?
– Akivaizdu, kad socialiniai tinklai klesti mūsų privatumo sąskaita. Viešumas yra neišvengiama kaina, kurią užmokame, jungdamiesi į juos. Nežinau, ar tai reiškia atsiribojimą nuo to, kas vyksta čia ir dabar. Priešingai, pastebiu tendenciją, kad žmonės, kurie aktyviai dalyvauja socialiniuose tinkluose neretai yra socialiai aktyvūs. Žinoma, kinta šio aktyvumo forma, nes yra pasikeitę patys mūsų bendravimo įgūdžiai bei papročiai. Svarbu, kad bendravimas socialiniuose tinkluose neužgožtų gyvo bendravimo, netaptų kliūtimi jam. Be abejo, viešumas skatina tam tikrą narcisizmą, tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kokie mes esame kasdienybėje. Tenka pastebėti, kad ir kaip besistengtų žmogus, ne taip paprasta jam būna socialiniuose tinkluose nuslėpti esminius savo asmenybės bruožus. Pats neužsiimu kažkokia ypatinga savo virtualios tapatybės kūrimo taktika. Paprasčiausiai stengiuosi būti kiek įmanoma paprastas ir nuoširdus, bendraudamas su žmonėmis socialiniuose tinkluose. Tai, kad esu viešas asmuo, kažkokiu laipsniu įpareigoja, bet nemėgstu savęs formalizuoti ar labai susireikšminti.
Kartais gvildenate išties opias temas, tad nenuostabu, jog peržvelgus Jūsų skaitytojų komentarus pasitaiko įvairių nuomonių. Tačiau mano akį patraukė G. Jauniaus atsiliepimas apie Jūsų tinklaraštį: „Netikėčiausias atradimas! Labai vykęs puslapis, kurį galėčiau palyginti su Romos senamiesčio gilumoje pasislėpusiu šeimos restoranėliu, kur užsuka tik žinantys ir maisto žinovai, kurie viens kitam kaip paslaptį išduoda rekomendaciją apie tokią vietą. Nes čia viskas šviežia, kokybiška ir skirta ne turistams…“. Tokia skaitytojo nuomonė kvepia netiesiogine oponentų kritika ir neslepiamu snobizmu. Tomai, kaip Jūs interpretuotumėte pastarąjį skaitytojo pasisakymą? Kiek Jums svarbūs skaitytojų komentarai? Ir kas yra Jūsų skaitytojas?
– Jūsų minėtą atsiliepimą priimu kaip komplimentą, nes žmogus interneto srauto vandenyne surado kokybišką turinį. Aš siekiu skaitytojams pateikti būtent kokybišką ir kitokią nei įprastą medžiagą. Į mano svetainę užklysta visokių lankytojų. Truputį gaila, kad jie ne taip dažnai palieka savo atsiliepimus, bet būna labai malonu išgirsti ką nors gyvai sutikus, kad jis yra mano tinklaraščio skaitytojas. Man patinka skaitytojų komentarai (net ir priešiški), nes jie reiškia, kad gvildenamos temos nepaliko žmogaus abejingu.
Naujųjų medijų pranašas Marshall McLuhan‘as, knygoje „Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“ (Understanding Media: Extensions of Man (1964)) teigia, kad žmonija išgyvena milžinišką pokytį, perėjimą iš raštingo žmogaus į žmogų, kuris didžiąją (jei ne visą) informaciją gaus naudodamasis skaitmeninėmis technologijomis. Turint omeny, jog kompiuteris yra ne tik pagrindinis Jūsų darbo įrankis, tačiau ir informacijos sklaidos priemonė, kokius šios komunikacijos priemonės pliusus ir minusus išskirtumėte? Kuo ji pranašesnė?
– Iš tiesų kol kas Lietuvoje internetas dar nėra pagrindinis informacijos šaltinis. Tačiau tai tik laiko klausimas. Žurnalistai, politikai, įvairios visuomeninės institucijos dar nemoka pasinaudoti šios komunikacijos priemonių pranašumais, iš kurių pagrindinis – lokalumo išnykimas. Jūsų norima paskleisti žinia gali žmogų pasiekti bet kur, jums nebereikia gadinti tonas popieriaus, kažkur lakstyti organizuojant susibūrimus. Svarbu, kad informacijos vartotojas būtų pasijungęs prie interneto ar turėtų mobilųjį telefoną. Reikia tik mokėti išmaniai pateikti informaciją. Prieš mus plyti ateitis ir galimybės, kurių mes dar iki galo nepažįstame, bet nėra abejonės, kad jos stipriai pakeis mūsų santykius ir bendravimo įpročius.
Naršant socialinius tinklalapius nesunku išskirti tris, labiausiai Jus jaudinančias temas: meilė, religija ir politika. Nepabijosiu pasirodyt netaktiška ir paklausiu to, kas tikiu rūpi visiems. Tomai, Jūs atvirai reiškiate susižavėjimą ir jausmus žmonai Jolitai, kurią vadinate drauge, sese, bendražyge, bendrakeleive. Tai begal gražu, nebijoti jausmo ir gal net mažumėlę romantiška (turint omeny, jog gyvename dvidešimt pirmame amžiuje ir nieks nebešaukia meile nuo daugiaaukščių stogų). Tačiau turint omenyje Jūsų apžvalgininko statusą ir tai, kad Jus „seka“ tūkstančiai žmonių, ar nebijote kritikos, pašaipių ar kandžių replikų? Ar tokių apskritai pasitaiko?
– Mudu puikiai suprantame, kad esame neordinari pora. Visuomet tokiais atvejais atsiveria erdvė spekuliacijoms, spėlionėms ir gandams. Todėl nusprendėme, kad vertingiau yra patiems atskleisti tam tikras savo gyvenimo detales, kad liktų mažiau erdvės įvairiausio plauko interpretacijoms. Kažkokių kandžių pašaipų neišgirstame, priešingai, būna gera, kai sužinome, kad kažkam mūsų pasidalinta istorija sušildė širdį.
Tęsiant viešumo temą, ar nemanote, kad polinkis afišuotis yra viena opesnių problemų mūsų šalyje? Dėl šios priežasties mes tampame keisto fenomeno liudininkais, kai ta pati istorija nuolat pasakojama tampa kone melodrama: žurnalistai ima it iš piršto laužti istorijas, jas neigti, įtraukia į pasakojimą niekuo dėtus personažus, atsitiktiniai praeiviai tampa ekspertais, o tada viskas virsta viena masine psichoze. Tikslingiausia iliustracija būtų Drąsiaus Kedžio istorija. Nemanote, jog daugelis šiandien nagrinėjamų temų yra išpūstas muilo burbulas svarbus vienam ar dviem suinteresuotiem asmenim, o likusieji tėra lėlininko valdomos iškamšos?
– Deja, D. Kedžio istorijoje yra daugiau neaiškumų, nei neabejotinų faktų, nes per beveik keturis metus į priekį nepasistūmėta su ištyrimu, kaip viskas iš tikrųjų vyko. Apmaudu, kad ši tragedija kai kurioms žiniasklaidos priemonėms tapo pasipelnymo šaltiniu. Gyvename visuomenėje, kuri ištroškusi dirgiklių ir juos gauna bet kuria kaina.
Akivaizdu, kad informacinė erdvė yra konstruojama ir tapusi manipuliacijų įrankiu. Pati pavojingiausia laikysena šio reiškinio atžvilgiu – būti pasyviu viešo diskurso vartotoju. Tuomet priprantame “maitintis” garsenybių gyvenimų įvykiais, kurie taip pat yra sukuriami. Vienintelis priešnuodis – kritiškai vertinti, kas yra sakoma, rodoma, rašoma. Tad nebijokime abejoti, analizuoti, mąstyti.
Ir paskutinis klausimas apie religiją. Tinklaraštyje „Pasaulis pagal Tomą“ minite, jog gyvendamas Sovietų Sąjungoje jautėtės nevisaverčiu visuomenės nariu, ilgus metus buvote apimtas melancholijos, neturėjote tikėjimo. Tačiau sulaukus dvidešimties Jūsų pasaulėžiūra pakito. Kas paskatino tokį perversmą?
– Perversmas mano gyvenime įvyko, kai kaktomuša susidūriau su faktu, jog tikrovė nėra pamatuojama tik penkiais pojūčiais. Mano dvasinė kelionė yra ilgas procesas, kuris tęsiasi iki šiol ir jis užsibaigs tik anapusybėje. Tikėjimas yra išbandymas, nes jis pranoksta mūsų proto akiračius. Todėl klausimai apie tikėjimo dalykus, jų prigimtį ir reikšmę yra neišvengiami. Tik taip gali augti tikėjimas, nebūti infantilus ir sustabarėjęs. Gyvas tikėjimas yra dinamiškas, skvarbus ir nebijantis klausinėti. Tad dvejonės ir nuolatinis ieškojimas yra tikinčiojo gyvenimo palydovai. Savo politinėje veikloje tikrai žadu vadovautis krikščioniškomis vertybėmis. Viena jų – pagarba asmens laisvei, todėl tikra krikščionybė negali tapti uzurpacijos įrankiu. Ji gerbia žmogų, kokie bebūtų jo įsitikinimai, nes suvokia jį kaip kilusį iš Amžinosios Būties, kurią religinės tradicijos vadina Dievu. Tokia nuostata niekada neleis vyrauti neteisybei, paniekai ar įvairiems asmens laisvės suvaržymams.
Dėkoju už pokalbį.
