Kartais sunku įsivaizduoti kiek mūsų pačių požiūris į, rodos, elementarius dalykus gali skirtis nuo kitų žmonių požiūrio. Tai reikėtų prisiminti dalinant patarimus (taipogi juos skaitant ir beatodairiškai „diegiant į gyvenimą“).
Internete radau įtaigų patarimą iš šiuo metu paplitusių knygų „apie ferarrius“. Man jis pasirodė ne tik neteisingas, bet tiesiog stumiantis į psichozę:
„Ką darytumėte, jeigu turėtumėte sąskaitą, kurioje kiekvieną rytą atsirastų 846 000 dolerių ir kiekvieną vakarą nepanaudotas likutis būtų nubraukiamas? Be jokios abejonės, išnaudotumėte viską, kad tik nedingtų nė centas! Laikas yra būtent tokia sąskaita. Kiekvieną rytą jis išduoda jums 846 000 sekundžių kreditą. Ir kiekvieną vakarą jis nurašo visas tas sekundes, kurių nesugebėjote tikslingai panaudoti. Jos bus nurašytos į nuostolius. Laikas nieko neperkelia į kitos dienos sąskaitą. Jis neleidžia jums padidinti kredito. Kiekvieną dieną jis atidaro naują sąskaitą ir kiekvieną vakarą ją visiškai uždaro. Jeigu jums nepavyksta išnaudoti šios dienos sąskaitos, ji sudega. Atsidaryti rytdienos sąskaitos taip pat nevalia. Privalote gyventi tik šios dienos ištekliais, šios dienos sekundėmis. Tad naudokitės jomis taip, kad gautumėte kuo daugiau naudos, būtumėte sveiki ir laimingi.”
iš John Marks Templeton knygos „Amžių patvirtinti esminiai dėsniai”
Jei kitą rytą sąskaitoje vėl bus 846 000 dolerių (arba sekundžių), tai kokio velnio blaškytis ir stengtis juos išleisti iki cento. Atrodo daugybė žmonių niekuomet neatras sielos ramybės, kiek pinigų beužkaltų.
Lygiai tas pats ir su sekundėmis. „Nors gyvename tik vieną kartą, bet kiekvieną dieną iš naujo“. Jei nuo ryto iki vakaro būsime įsitempę ir susirūpinę kaip neprarasti nei vienos sekundės, tai ko vertas toks gyvenimas? Ar iš tikro taip gyvendami būsime „sveiki ir laimingi“?
Atrodo, jog tokiais patarimais bandoma žmones „prisukti“, kad jie striksėtų, kaip kokie žaisliniai triušiai iš Energaizerio batareikų reklamos.
Panašia logika vadovaujasi naujieji rusai pirmą syk gyvenime pakliuvę į kokį viešbutį Graikijoje su AL (viskas įskaičiuota) tipo maitinimu. Jie kiekvieną dieną beviltiškai stengiasi išgerti visas viešbučio alkoholio atsargas (mokėti tai nereikia) nes kitą dieną jos vėl papildomos.
Analogiškai kai kurie mobiliojo ryšio kompanijų klientai, už fiksuotą mėnesinį mokestį gaunantys penkis ar septynis šimtus nemokamų minučių, mėnesiui baigiantis trukdo savo artimuosius, be jokio reikalo skambinėdami, nes „nepanaudotas minučių likutis nubraukiamas“ ir kitą mėnesį tie šimtai minučių duodami iš naujo.
Dar ryškesnis pavyzdys, kaip siekis maksimaliai išnaudoti galimybes valdo mūsų elgesį, būtų mano žento stojimo į universitetą istorija. Jis domėjosi informatika ir planavo ją studijuoti, bet baigiamųjų abitūros egzaminų rezultatai buvo pernelyg geri, (į informatiką buvo priimami ir su mažesniu balu) tad siekdamas maksimaliai išnaudoti aukštus įvertinimus pasirinko vadybos studijas KTU. Ir ne kartą vėliau dėl to gailėjosi.
Bet ne visi žmonės yra kaip marionetės valdomi savų galimybių. Prieš kokį dešimtmetį skaičiau apie valytoją iš Anglijos, kuri loterijoje laimėjo 10 milijonų svarų. Korespondentų paklausta ar dabar atsisakys savo darbo ji atsakė maždaug taip: „Aišku kad ne. Žmogus negali gyventi be darbo, o kažko kitko dirbti aš nemoku. Tuos pinigus pasidėsiu į banką. Per atostogas galėsiu kažkur nuvažiuoti pamatyti pasaulio, savaitgali su vyru nueiti į teatrą ar koncertą”.
Super. Mano idealas – žmogus, kuris turėdamas sąskaitoje 10 milijonų gali ramiai sau dirbti valytoja ir gyventi atsipūtęs. Argi tai nėra laimė?
Dar apie vieną valytoją. Kažkada Lietuvos interneto erdvę sudrebino istorija apie tautietę Aistę, kuri Norvegijoje dirba valytoja ir yra visai patenkinta gyvenimu, nes darbdaviai ir bendradarbiai ją ten laiko žmogumi (Lietuvoje toks požiūris retenybė darbdaviams bendraujant ne tik su valytojomis), na ir 7 000Lt atlyginimas leidžia gyventi be streso net ir Norvegijoje.
Daugelį tautiečių, pradedant pačiu Užkalniu, toks požiūris baisiausiai papiktino, nes: “Žmogus PRIVALO siekti DAUGIAU“. Šis požiūris mūsų smegenyse matyt išdegintas įkaitinta geležimi, ir greičiausiai retas susimasto kas tas „DAUGIAU“ ir kodėl to privaloma siekti nežiūrint į nieką?
Gal apie tokį požiūrį yra pasakęs velionis Styvas Jobsas: „Kuo daugiau aš bendrauju su žmonėmis, tuo labiau įsitikinu, jog iš esmės jie turi vienintelį viso gyvenimo tikslą – tapti pačiu turtingiausiu numirėliu kapinėse“?
