Kanuose 2018-ais metais vargais negalais pasirodė naujausias Terry Gilliamo filmas „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ (The Man Who Killed Don Quixote). Jame garsus ir neįprastu braižu pasižymintis režisierius nauja interpretacija papildė literatūros klasiko Miguelio Cervanteso pasakojimą apie liūdnojo vaizdo riterį.
Terry Gilliamas yra amerikiečių režisierius, rašytojas, komikas ir aktorius, savo didžiąją karjerą pradėjęs Anglijoje su Monty Pythons kūrybine grupe.
Kam nežinomas Don Kichotas, įžangą pradėsiu nuo jo ir kodėl šis veikėjas yra vadinamas liūdnojo vaizdo riteriu. Don Kichotas jau kuris laikas yra tapęs idealisto, kenčiančio nuo idealo ir tikrovės prieštaros, simboliu, o ryškiausias knygos įvaizdis – pagrindinio personažo kova su vėjo malūnais – jau virto visiems gerai žinomu priežodžiu, reiškiančiu beprasmę kovą. Iš tikrųjų Don Kichotas buvo nusigyvenęs hidalgas (viduramžių Ispanijos smulkusis bajoras), kurio tikrasis vardas – Alonso Quijanas. Prisiskaitęs per daug riterinių romanų jis išėjo iš proto ir nusprendė, ar, tiksliau sakant, šventai patikėjo, kad pats yra toks riteris, kovojantis dėl teisybės ir dėl savo širdies damos Dulsinėjos.
Terry Gilliamo filme Don Kichotu Don Kichotas tampa panašiu būdu. Toby Grisonis, filmą apie Don Kichotą norintis nufilmuoti jaunas studentas (Adam Driver) vaikščioja Ispanijos miestelio gatvelėmis ir ieško veido, kuris spinduliuotų garsiojo riterio dvasia. Jį atranda mažose batsiuvio dirbtuvėlėse, ten ir pats batsiuvys, būsimasis Don Kichotas, Javieras Sanchezas (Johnatan Pryce). Iš pradžių jam vaidmuo nesiseka, tačiau po juokingos situacijos bare, kai jaunai merginai iškyla tariamas pavojus, Javieras Sanchezas staiga pakyla nuo savo staliuko, kur skaito scenarijų, ir tampa tikruoju Don Kichotu, stojusiu ginti nuskriaustosios. Batsiuvys ir toliau ilgus metus lieka gyventi savo susikurtoje iliuzijoje, kad yra riteris.
Režisierius neapsiriboja vien šia siužeto linija. Tiesą sakant, tiems, kas mėgsta nuotykių, veiksmo, vaizduote apipintos tikrovės siužetus, šis filmas patiks. Pabandžius trumpai nusakyti filmo idėją, aprašymas išeitų toks: talentingas režisierius Toby Grisonis (tuo pačiu vardu, beje, vadinasi ir filmo „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ prodiuseris) bando pastatyti filmą apie Don Kichotą, tačiau jam sekasi gerokai prasčiau negu prieš dešimtį metų. Taigi Toby ieško, kas jam padėjo studentavimo laikais. Galiausiai pats įsitraukia į Don Kichoto istoriją.
Iš viso Gilliamo filme eina net trys siužeto linijos: filmo statymas dabartyje, to paties filmo statymas praeityje ir tikrove kartais tampanti filmo istorija. Vyrauja pasakojimas apie pasakojimą, šiuo konkrečiu atveju Terry Gilliamo filme apie Don Kichotą yra rodomas filmo kūrimo apie Don Kichotą procesas, nors ir ne to paties filmo, kurį stato Terry Gilliamas, o pasakojimas apie filmo kūrimą kartais susimaišo ir su pačia Don Kichoto istorija. Pavyzdžiui, Toby Grisonis Gilliamo filmo pradžioje važiuoja apžiūrėti miestelio, kuriame kažkada rado Javierą Sanchezą, o jam važiuojant motociklu fone matyti šiuolaikiniai vėjo malūnai, ir mes galime nujausti, kad tai ne veltui pasirinkta detalė, pranašaujanti filmo pabaigą. Vėliau automobilius ir motociklus pakeičia arkliai ir asilai, nors senovę primenančioje kostiumų puotoje vaikšto juodais švarkais apsivilkę ir kaklaraiščius užsirišę apsauginiai. Pati kostiumų puota mums sudaro įspūdį, kad nusikėlėme į Don Kichoto laikus, tačiau veikėjų dialogai mums sako ką kitą – pagal juos, veiksmas vis dar vyksta dabartyje. Netgi pats Toby kartais susimaišo, ar yra savo, ar Don Kichoto realybėje.
Ne veltui Terry Gilliamas yra laikomas stimpanko atstovu. Stimpankas – tai postmodernizmo estetikos rūšis, kuriai rūpi marginalizuotos grupės ir antiinstitucinės tendencijos. Iš to galime suprasti, kad Gilliamas nemėgsta laikytis nustatytų normų. Taip pat stimpankui yra svarbu intertekstualumas, pastišas, brikoliažas, anachronistinės technologijos, o tai reiškia, kad tokia kūryba yra gana fragmentiška ir joje svarbu įterpti papildomų kontekstų.
Vis dėlto ryškiausias elementas šiame ir kituose Terry Guillamo filmuose yra fantastika. Žymiausi anksčiau sukurti filmai: „Brazilija” (1985), „12 beždžionių” (1995), “Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1998), “Barono Miunhauzeno nuotykiai“ (1998), „Broliai Grimai“ (2005), “Daktaro Parnaso fantazariumas“ (2009).
Kaip matome, daugumą filmų režisierius sukūrė dar prieš geras dvi dešimtis metų. Tiesą sakant, ir „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ nebuvo pradėtas statyti visai neseniai. Scenarijų pagal Cervanteso romaną režisierius parašė dar 1989-ais metais, o filmavimas prasidėjo 2000-aisiais. Filmuojama buvo Ispanijoje ir kaip tik tuo metu praūžė didžiulė liūtis ir nuplovė filmavimo įrangą bei dekoracijas. Be to, susirgo vienas iš pagrindinių aktorių ir nebegalėjo filmuotis. Lyg to būtų maža, netgi filmui galiausiai išvydus dienos šviesą, režisieriui teko bylinėtis su vienu buvusiu prodiuseriu, o tai gerokai apsunkino filmo premjerą Kanuose.
Liūtys per filmavimą užklupdavo ne tik prieš du dešimtmečius, bet ir per naujausią bandymą pastatyti filmą. Jos kiaurai permerkdavo visus filmavimo trupės narius ir tekdavo sustabdyti darbą dienai ar kitai, kad būtų galima išsidžiovinti rūbus ir iškrapštyti purvą iš filmavimo įrangos. Būta ir kitų išbandymų. Pavyzdžiui, pastatyti senovišką vėjo malūną arba nutiesti naujus kelius, kad galėtų pravažiuoti sunkvežimiai.
Kadangi filmas buvo kuriamas dešimtmečius, lūkesčiai buvo dvejopi: arba jis pasieks viršūnes, arba patirs visišką nesėkmę. Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad atsitiko nei taip, nei taip. Kartais filmas yra iškrikęs ir chaotiškas, kaip, beje, ir paties Cervanteso knyga, tačiau šiuolaikinio režisieriaus ir XVII amžiaus rašytojo pasaulis pilnas gyvybės ir žavesio, ką ir bekalbėti apie filmo ispaniškus peizažus.
Taip pat Gilliamas vaizduoja dvasinį skurdą žmonių, kurie yra atsakingi už meno kūrinio gimimą. Filme veikia ir paviršutiniški, nejautrūs, vien materialiais dalykais besirūpinantys pramogų verslo pasaulio atstovai, kuriais pradeda bodėtis Toby Grisonis, o vėliau netgi prieš juos kovoti kaip pats Don Kichotas. Gal tai yra vienas iš dalykų, kurį režisieriui rūpėjo pasakyti šiuo filmu – kai kada menininkai yra lyg don kichotai kovojantys už kūrybos laisvę verslo pasaulyje.
Vis dėlto įdomiausias mums kylantis klausimas, tai kas vis dėlto buvo tas žmogus, kuris nužudė Don Kichotą? Knygoje Don Kichotas sumuštas miršta nuo karštinės, tačiau filmo pavadinimas netgi pabrėžia, kad jis buvo nužudytas asmens. Šios paslapties skaitantiems šį straipsnį neatskleisime, nes tai būtų pagalys į ratus, tačiau užminsime mįslę: Don Kichotas nužudytas nemiršta. Kaip tai įmanoma, sužinosite pažiūrėję filmą.
