Daniel Keyes – talentingas JAV rašytojas ir psichologas, parašė įdomų, pamokantį romaną „Gėlės Aldžernonui“, kuris sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pakartotinai buvo išleistas 58 kartus, išverstas į 21 kalbą. Romane norima pabrėžti, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime nori būti pastebėtas, įvertintas. Knygoje pasakojama kaip tai sekėsi įgyvendinti vienam iš jos herojų.
Knygos pavadinimas intriguojantis ir paslaptingas. Iš karto kyla klausimas, kas yra Aldžernonas? Tai tikriausiai pagrindinio veikėjo vardas… Jei taip pagalvojote, suklydote. Aldžernonas yra peliukas. Jam pirmam buvo atlikta operacija, kurios pagrindinis tikslas – padidinti intelektą. Vėliau buvo pasiryžta ją atlikti ir žmogui, šis žmogus – Čarlis Gordonas ir yra romano pagrindinis veikėjas. Taigi Čarlis ir Aldžernonas turėjo panašų likimą – jų smegenyse buvo atlikta tokia pati operacija, kurios poveikis toks pats. Čarlis iš pradžių lenktyniavo su peliuku, stebėjo jį, matė kaip jis numirė. Vaikinui buvo įdomu, kaip peliukas tobulėja, vystosi jo gebėjimai, kiek vėliau kaip jie pradeda nykti.
Romanas įtaigus, įtraukiantis. Skaitydamas žmogus yra tiesiog priverstas susimąstyti apie kitokius žmones. Kitokie žmonės romane yra protiškai atsilikę. Tokių žmonių ir 21 amžiaus visuomenėje yra gana daug. Jie tarsi gyvena „atskirai“ nuo visuomenės. Tą atskirtį galima įžvelgti ir romane. Iš pradžių, kai į pagrindinį veikėją žmonės žiūrėjo kaip į juokdarį, nebandydami suprasti, ką iš tiesų vaikinas išgyvena, o vėliau, kaip į per daug protingą.
Kaip jau minėjau, Čarlis Gordonas – žmogus (nors profesoriai dažnai jo žmogumi ir nelaikydavo), kuriam gyvenimas padovanojo neįtikėtiną galimybę pasikeisti – dirbtinai padidinti savo IQ. Tai yra išmokti skaityti, rašyti, suprasti kitokį, įvairesnį bei sudėtingesnį pasaulį, pažinti žmones, kurie ne visada yra nuoširdūs, prisiminti praeitį, tam tikrus atsitikimus iš vaikystės, artimuosius, išmokti užsienio kalbų, pradėti samprotauti apie tai, kas vyksta aplinkui… Iki operacijos jis apie tokius dalykus net nesusimąstydavo.
Knygoje žavi pagrindinio veikėjo ryžtas, atkaklumas, neįtikėtinas noras tobulėti. Po operacijos Čarlis turėjo rašyti pokyčių dienyną, kuriame mintis dėstė labai atvirai. Aprašė visas savo emocijas, kurias tik pastebėjo. Visada siekė išlikti toks, koks yra iš tiesų. Čarlis Gordonas iš pradžių buvęs žemo intelekto, vėliau chirurgijos dėka, pasiekė IQ aukštumas, tačiau jo karjeros iškilimas buvo ribotas. Iki operacijos jam teko patirti klasės draugų, motinos pažeminimus, pašaipas iš kolegų kepykloje. Šiuos dalykus jis suprato tik pradėjus didėti intelektui. Vaikinas tapęs protingu ne tik kitaip pradėjo žiūrėti į pasaulį, bet pajuto ir panieką, pavydą iš profesorių, mokslininkų su kuriais teko bendrauti. Jie negalėjo atleisti to, kad jis tapo protingesnis už juos. Čarlis, tapo toks protingas, kad sugebėjo parašyti mokslinį darbą apie operacijos padarinius, kuri buvo atlikta jam pačiam.
Kadangi jis pasidarė protingesnis, pasikeitė jo bendravimas, buvę draugai nebenorėjo palaikyti su juo santykių. „Jei būtum skaitęs Bibliją, Čarli, žinotum, kad žmogui neskirta žinoti daugiau, negu buvo leista žinoti Viešpaties. To medžio vaisius buvo uždraustas žmogui. Čarli, jei padarei ką nors, ko nederėjo – na, žinai, sudarei sutartį su šėtonu ar panašiai – gal dar ne vėlu klaidą ištaisyti“ (126 psl). Iš šių žodžių galima suprasti, kad kolegos, dirbantys kepykloje, nenorėjo, kad Čarlis pasikeistų. Jiems buvo smagu matyti jį tokį, koks buvo. Juk su paprastu žmogumi bendrauti yra kur kas lengviau, nei su protingesniu už tave.
Skaitant romaną kartais atrodydavo, kad pagrindiniai veikėjai yra du, o ne vienas. Ir tai – du skirtingi žmonės. Pirmasis yra paprastas Čarlis, gyvenantis vaikystės pasaulyje. Jis pagrindiniam veikėjui pasirodo prisiminimuose po operacijos. „Čarlis pritariamai linkteli. Jis nori patikti daktarui Guarinui, bet persigąsta, kai pamato motinos išraišką“ (166 psl). Šis veikėjas yra nedrąsus, silpnas, uždaras, norintis įtikti kitiems. Antrasis Čarlis yra kur kas kitoks nei daugelis per pasaulį keliaujančių žmonių. Todėl yra priverstas įveikti antžmogiškus likimo iškeltus iššūkius.
Čarlis Gordonas – asmenybė, kuri per savo gyvenimą turėjo įveikti kur kas daugiau išbandymų, nei patiria protingas žmogus. Ir nors dabar atrodo, kad jis su tais gyvenimo iššūkiais susidorojo puikiai, jo pasiekimus net būtų galima įvertinti didžiausia pasaulio premija, tačiau patirtos emocijos, nusivylimai, kančia, liūdesys, vienišumas, visuomenės priešiškumas jo kelyje buvo labai dažni draugai. Tokio likimo nepalinkėčiau net savo priešui.
