Pasauliniu mastu vis greičiau plintant koronavirusui, JAV pietinėse valstijose sunerimta dėl įkalinimo įstaigose kalinčiųjų higienos sąlygų ir grėsmės sveikatai. Luizianos, Floridos ir Misisipės valstijose prašoma paleisti kiek įmanoma daugiau kalinių.
Mercedes Montagnes, Amerikos kalinių žmogaus teises ginančio judėjimo lyderė, neseniai pasisakė taip: „Jeigu tūkstančius pažeidžiamų žmonių paliksite situacijoje, kurioje jie turi padidintus šansus užsikrėsti, ištiesinti susirgimų kreivę bus tiesiog neįmanoma.“ Ji sunerimusi dėl įkalinimo įstaigose uždarytų kalinių sąlygų – Luizianoje esančiuose pataisos namuose, geriau žinomuose Angolos pavadinimu, kaliniai gyvena bendrabučio sąlygomis. Nėra prieigos prie dezinfekcinių priemonių, negalima rankų plautis kada tik nori, o viena praustuve dalijasi daugybė vyrų. Didelė dalis jų – seni, sergantys lėtinėmis ligomis, todėl pakliūva į rizikos grupę. Virusui pakliuvus tarp pastato sienų, kone visiems prireiktų rimtos medicininės pagalbos, o jų gyvenimo sąlygos nesuteiktų galimybės likti neapsikrėtus nė vienam. Šiuo metu jau nekyla klausimas, ar virusas palies įkalinimo įstaigas; jau kyla tik klausimas, kada tai įvyks. Liga sėkmingai skinasi kelią įvairiose institucijose visoje šalyje.
Daugelis advokatų ir įvairių teisinių organizacijų jau keletą kartų bandė į tai atkreipti įvairių valstybinių įstaigų dėmesį, tačiau kol kas pastangos buvo bevaisės. Šios savaitės pradžioje anksčiau minėtų valstijų gubernatoriams buvo išsiųstos rekomendacijos, kaip derėtų elgtis šiuo rizikingu laikotarpiu, o tarp jų – ir siūlymas iš įkalinimo įstaigų paleisti kalinius, kurie nekelia didelės grėsmės visuomenei. Ypač prašoma atsižvelgti į areštuotųjų padėtį – daugelis jų suimti vos mėnesiui, arba ne ilgesniam nei pusės metų laikotarpiui. Prognozuojama, kad viruso keliama grėsmė po pusmečio dar nebus nuslūgusi, todėl laikydami prasižengusiuosius areštinėse, teisėsaugos atstovai tik padidina jų riziką susirgti vietoj to, kad šie laikytųsi visuotinio karantino. Taip pat užsidaro ir teismai, kuriuose turėtų būti sprendžiamas nusikaltusiųjų likimas, todėl šie neretai paliekami nežinioje vietoj to, kad atlikę nedidelius nusižengimus, būtų paleisti į laisvę ir saugiai laikytųsi karantino namie. Areštinės taipogi nėra tinkama vieta asmens higienai palaikyti ir apsisaugoti nuo grėsmę keliančių infekcinių ir virusinių ligų.
Tiesa, daugelis kalėjimų ir pataisų namų dėl paskelbto karantino apribojo galimybę lankyti kalinius. Ne vienoje valstijoje įkalinimo įstaigų durys buvo užvertos tiek lankytojams, tiek naujiems kaliniams. Šį žingsnį lydi raginimai suteikti nuteistiesiems sąlygas pigiau telefonu susisiekti su artimaisiais, taip pat parūpinti dezinfekcinių priemonių ir muilo. Kai kuriose Floridos vietovėse kaliniams, kurių bausmės laikas baigiasi, kyla rizika įkalinimo įstaigose užsibūti ilgiau nei numatyta – nepraėjus karantinui, kaliniai nei priimami, nei išleidžiami į laisvę. Pabrėžiama, kad ribotą susisiekimą su išoriniu pasauliu turintys griežtesnėmis sąlygomis kalintys nusikaltėliai nė nežino, kokie yra šios pasaulį kaustančios ligos simptomai, todėl net ir susirgę jie galimai išsyk nesikreiptų pagalbos pagalvoję, kad pasireiškę simptomai reiškia visai kitą, ne tokią pavojingą ligą. Taip pat pranešama, kad kaliniai turi patys pasirūpinti dezinfekcinėmis priemonėmis ir muilu, kuriuos turi įsigyti iš kalėjimuose esančių parduotuvėlių jų nustatytomis kainomis, todėl, norėdami bent minimaliai apsisaugoti nuo kilusios grėsmės, jie privalo susimokėti.
Pranešama, kad jau keletui tokių įstaigų darbuotojų buvo diagnozuotas virusas, todėl tik laiko klausimas, kada prasidės masinis proveržis. Žmonės gana atsainiai žiūri į savo sveikatos priežiūrą, nėra linkę rūpintis dezinfekcinėmis priemonėmis ir higienos palaikymu, o ką jau kalbėti apie itin svarbia pastaruoju metu tapusią saviizoliaciją turėjus kontaktą su galimai sergančiu žmogumi ar jau pajutus pirmuosius ligos simptomus. Ši kontroversiška situacija verčia atkreipti dėmesį į gana opią JAV problemą – medicininių paslaugų teikimą įkalintiesiems.
