„Aš žinau, ką reiškia gyventi be pinigų. Kaip? Todėl, kad aš gyvenu be pinigų, taip pat gyvena ir skruzdės, elniai, šliužai, sporos, bakterijos, atomai ir galaktikos. Būtent taip, ir nieko čia ypatingo. Taip gyvuoja visa begalinė visata, tik, žinoma, išskyrus tą mažą dalelytę, kurią mes vadiname savo „civilizacija“, – drąsiai teigia amerikietis Daniel James Shellabarger, geriau žinomas kaip Daniel Suelo arba tiesiog Suelo.
Vieną dieną, 2000 metų rudenį, pusamžis vyras telefono būdelėje palieka paskutines savo santaupas ir išeina gyventi į prie Moabo esančią dykumą, Jutos valstijoje. Suelo išmetė savo pasą ir visus civilizacijos patogumus išmainė į laukinės gamtos prieglobstį.
Vyras gyvena uolose, palapinėse, geria vandenį iš šaltinių, prausiasi įlankoje. Lygiai taip pat, kaip Suelo kartais prisiglaudžia nepažįstamųjų namuose, kiekvienas norintis yra priimamas į uolą ar savadarbę vyro suręstą palapinę. Suelo valgo daržoves ar sėklas, kurias randa gamtoje, taip pat jau išmestą maistą arba kelyje užmuštus gyvūnus. Vyras pabrėžia, jog nepriima jokios valstybės paramos ir sugeba gyventi iš to, kas jau egzistuoja ir nėra specialiai jam pagaminama. Tiesa, vieninteliu civilizacijos patogumu Suelo naudojasi: lankosi viešojoje bibliotekoje, kad galėtų pildyti savo tinklaraštį „Pasaulis be pinigų – laisvas pasaulis – neįkainojamas pasaulis“ .
Anot vyro, 14 metų gyvenančio be cento kišenėje, pinigai – yra vertė, o vertė sukuriama tikėjimo, mūsų nusistatymo. Taigi, pinigai turi vertę, tik todėl, kad mes ją jiems suteikiame.
Teigiama, kad nuo savo filosofijos Suelo nukrypo tik vieną kartą, kai gyvendamas vienoje Džordžijos bendruomenių gavęs 500 JAV dolerių čekį jį išgrynino, išsinuomavo Mersedesą ir aplėkė juo visą šalį.
Gal toks gyvenimo būdas daugumai atrodo tarsi žingsnis atgal, sugrįžimas į akmens amžių, laukinių laikus, kita vertus ar gyvenimas didžiąja dalimi dėl daiktų, kuriuos pajėgiame ar nepajėgiame įsigyti, jau savaime nėra beviltiškas? Sąskaitų apmokėjimas, tam tikrų daiktų turėjimas – neišvengiami šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės atributai. Pareigos, pačių žmonių sugalvotos, pačių ir turi būti vykdomos. Suelo istorija pati savaime yra ne tiek raginimas sekti jo pavyzdžiu, kiek alternatyvos, kitokių būdų ieškojimas.
