Gražuolis prakaulaus veido vyriškis apleistame daugiabutyje užmuša ir išsikepa Sibiro haskį. Vargšo šunelio šlaunis lėtai skrunda balkone užkurtoje ugnyje. Kaimynai kalbasi apie tai, kad va, jau reikėtų nueiti pas dantistą. Post-apokaliptinė siužeto nuojauta smogia visu smarkumu, ir tuoj pat atsitraukia pamačius nepriekaištingus aštuntojo dešimtmečio kostiumus.
Keliaujame tris mėnesius atgal, į „prieš TAI“, kur moterys besišypso demonstruodamos baltus dantis, matinius makiažus ir standžiai išfenuotus plaukus su stambiais kirpčiais, ir romantiškas gėlėtas sukneles. Vyrai pasipuošę kostiumais su siaurais kaklaraiščiais ir šiek tiek platėjančiomis kelnėmis. Daktaras Leingas – tas pats pirmame filmo kadre šunį kepęs vyrukas, dabar dar gražesnis ir nenujaučiantis apie jo laukiančią nelaimę, pasiraitojęs rankoves neša dėžes į savo naujuosius namus – butą milžiniškame daugiaaukštyje. Per balkoną jam moja žavinga kaimynė Šarlotė (akt. Sienna Miller), visa savo esybe demonstruojanti vyriško glėbio troškulį.
Kino filmo „High-Rise” kadras
Meilės istorija? Ne visai. Daktaras Leingas flirtuoja su parduotuvės kasininke, ir su netgi su nėščia savo kaimyno žmona Helena. Tačiau žmonių santykiai čia paviršutiniški, epizodiški, nelogiški. O pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje atlieka pastatas – pilkas cementinis dangoraižis, kurio skirtinguose aukštuose apsistoję gyventojai vaizdingai iliustruoja ir kapitalistinės visuomenės hierarchiją. Dangoraižyje yra visko, ko tik gali prireikti – ir prekybos centras, ir vaikų darželis ir netgi penthauzas su žaliuojančia pieva ir ten besiganančiu žirgu. Tiesa, pačiame viršutiniame rojaus sodą primenančiame bute gyvena šio statinio architektas (akt. Jeremy Irons), kuris didžiuodamasis pasakoja į viršutinį aukštą užklydusiam daktarui Leingui dangoraižį suprojektavęs kaip vieną iš penkių žmogaus pirštų. „Delnas – tai ežeras. Šis pastatas – smilius“.
Kino filmo „High-Rise” kadras
Galima nujausti, kad galutinis statinys bus tartum dievo rankos imitacija. Tiesą sakant nujausti šiame filme galima daug ką – tik nežinia ar teisingai, mat kartais tos nuojautos pasireiškia keistomis paranojos formomis („na, dabar jau tikrai kažkas bus…“), o kartais, regis nieko nesupranti, bet nuojauta kužda, kad kiekvienas herojų veiksmas, kiekvienas filmo vaizdinys yra tiesiog prikimštas politinio ir filosofinio simbolizmo, kurio tu, paprastas žmogau, esi nepajėgus įžvelgti. Che Guevara portreto plakatas dirbančiųjų klasės miegamajame ir dieviškumo alegorijos architekto bute – tai dar galima suprasti, tačiau tenka pasukti galvą (arba po filmo paskaityti garsiausių kino kritikų atsiliepimus), norint suvokti, kodėl į aukštuomenės vakarėlį žmonės atėjo pasipuošę renesanso kostiumais ir ką bendro viršutinių kaimynų pokalbis turi su Prancūzijos revoliucija. Keista ir nuostabu, kaip aštuntasis dešimtmetis – nostalgiška žiūrovo praeitis atrodo neįtikėtinai futuristiškai. Kone kiekvienas kadras čia – sodrus, groteskiškas arba erotiškas. Tikra puota akims, ypač žvelgiant į tokį neįtikėtinai gausų garsių ir talentingų aktorių būrį. Šiokia tokia mankšta pasimetusiam protui, bandančiam suvesti galus, nuspėti žmonių tarpusavio santykių motyvus ir užslėptą simbolizmą (ką po galais simbolizuoja labai nėščia ir vis nepagimdanti, savo vyrui neištikima žmona?), kol galiausiai supratus siužeto esmę apima šioks toks nusivylimas.
Kino filmo „High-Rise” kadras
Turbūt silpniausia „Dangoraižio” („High-Rise“) pusė yra įtraukiančios, žmogiškos, jautrios ir įtraukiančios istorijos trūkumas. Veikėjai kalbasi, pykstasi, geria, mušasi, žudosi. Pastatas vis labiau įtraukia savo gyventojus, ir jiems galiausiai nebelieka poreikio palaikyti ryšio su išoriniu pasauliu. Daugiabutis tampa distopiška hierarchinės visuomenės mikrovisata, tačiau pagaliau suvokus tai ima trūkti jausminės gelmės, ir herojai – nors jų paskirtis ir yra atrodyti bejausmiais ir nejautriais kitų klasių skausmui, – jie vis tik ima rodytis nepakankamai įtikinami, kad sukeltų gailestį ar katarsį.
Kino filmo „High-Rise” kadras
Daugiabutyje kilus civilinį karą primenančiai suirutei, kuomet kaimynai vagia ir žudo vieni kitus, įsiūčio įkarštyje Daktaras Leingas lyg niekur nieko tame pačiame name įrengtoje parduotuvėje renkasi dažus. Tarp lentynų griuvinėja besimušantys žmonės. Kažkas ir daktaro Leingo pamėgina atimti dažų skardinę. Apsigynęs ir beveik užmušęs priešininką Daktaras Leingas grįžta į savo butą ir imasi dažyti sienas. Ši absurdiška nejautrumo ir abejingumo scena yra puiki iliustracija žmonių susvetimėjimui, emociniam nuotoliui tarp kaimynų ir šalia esančiųjų. Tačiau būtent šis aspektas – pagrindinių herojų nejautrumas pakiša koją ir nesukelia žiūrovo empatijos istorijos herojams. Nes, jeigu jie neužjaučia kitų, kodėl aš juos turėčiau užjausti? – galima klausti šiek tiek sarkastiškai. Paveikiausia scena, mano akimis, pasirodė į balkoną su mėlynėmis po akimis išėjusi Šarlotė. Jos vienintelės čia gaila, o kodėl – ir pati nežinau.
Kino filmo „High-Rise” kadras
Net didžiausios žmogiškosios tragedijos juostoje vaizduojamos karališkai stilingai. Muzika, žirgai, veidrodiniai liftai, prievartavimai, orgijos, gėlėtos suknelės – galiausiai visi herojai laksto apsipylę kraujais, tik niekam jų kažkodėl negaila. Na taip taip, kapitalizmas, patys kalti… Šiai minčiai antrina ir filmo pabaigoje nuskambantis pačios Margaret Tečer balso įrašas.
Kino filmo „High-Rise” kadras
Tai vienas stilingiausių metų filmų, žavintis ne tik kostiumais ir scenografijos rafinuotumu, bet ir makabriškomis puikiai nufilmuotomis scenomis, įspūdingiausia jų turbūt iš dangoraižio krentančio savižudžio galva iš lėto besitrenkianti į mėlyną automobilio kapotą. Žmogus, aišku žuvo, o automobilyje liko simboliška galvos įlinkio žymė. Ir muzika! Ironiškai skambančios ABBA dainos, ir galiausiai visus plaukelius nuo kūno pakėlusi Portishead daina SOS…
Kino filmo „High-Rise” kadras
Nepaisant kritikų liaupsių ir filosofinės gelmės, šį filmą pažiūrėti iki galo reikia kantrybės ir susikaupimo. Nujaučiu, kad dalis žiūrovų išjungs neįpusėję, susiraukę, burnodami „nesąmonė, nieko nesupratau“. Likusieji, prisiekę kino snobai, pažiūrės iki galo – ir tuo labai didžiuosis.
„Highrise“ pretenduoja tapti kino klasika, kuomet jau pats filmo pavadinimas taps politine, filosofine metafora. Na, o tiems kam kruvinas chaotiškas vizualas ne prie širdies, visada yra išeitis perskaityti to paties pavadinimo J. G. Balardo romaną, pagal kurį kultinis britų režisierius Benas Vitley ir sukūrė šį filmą.
