Vilis Normanas – romanistas, anarchistas libertaras, savo kūriniais dažnai mėginantis sukelti diskusiją ar bent šoko efektą. Kalbamės apie naujausią jo kūrinį – „Masturbacija“, turintį greit pasirodyti knygynų lentynose.
Taigi, septynių romanų autoriau, kodėl vis dar neužtyli, vietoje to parašydamas romaną tokiu atakuojančiu ir provokuojančiu pavadinimu – „Masturbacija“?
– Romanų (bent jau publikuotų) šeši, septintoji knyga – dialogas su psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu. Kiekviena knyga turi savo istoriją, kuri kartais svarbesnė (ar įdomesnė) už pačią knygą. Dėl „Masturbacijos“ – pirma, kaip visada, gimė pavadinimas. Man jis pasirodė labai juokingas, bet tuo pačiu, kas daug svarbiau – prasmingas. Žinojau, kad pavadinimas bus traktuojamas kaip dar viena mano nesąmonė. Tiesa, nesitikėjau, kad teks pyktis su leidėjais, bet taip yra nuo antro romano „Šventumas“. Tada irgi teko sakyti: arba paliekam pavadinimą, arba neleidžiam knygos. Knygos pavadinimas negali būti kažkoks atsitiktinis, sugalvotas kaip dešros pavadinimas. „Masturbacija“ man asocijuojasi su tuo, kas visiškai natūralu ir dėl to gėdinga. Knygoje daug rašau apie Sovietų Sąjungą, kurioje „nebuvo“ sekso. Dabar kažkas panašaus yra su kitais dalykais. Šita knyga – tai visko, kas niekur netelpa, rinkinys. Kadangi grožinė literatūra kol kas stipriai necenzūruojama, joje galiu išsakyti viską, ko niekur kitur neišsakyčiau. Sudėjau viską, ką norėjau. Nesakau, kad čia kažkokia vertybė savaime. Tiesiog norėjau, kad nors kartą lietuviškai būtų parašytas juokingas romanas, kuriame būtų viskas taip, kaip nori pats autorius. Taigi, galima sakyti, tai mano intelektualinė masturbacija.
Skaitydamas tavo romaną susidariau įspūdį, lyg skaityčiau populiariųjų prancūzų berniukų (Beigbeder, Houellebecq) knygos aprašymą. Teisinsies?
– Jie abu man labai patinka. Bet jie abu už mane talentingesni ir protingesni – jie kur kas labiau pataikauja publikai nei aš. Lietuvoje iš rašymo nepragyvensi, todėl geriau jau pasimėgauti pačiu rašymu, nei stengtis pranokti šituos berniukus.
Nuskambėjo kažkaip nenormaniškai.
– Taip! Trūksta nesibaigiančios suvaidintos savigyros. Bet tai jau ėmė atsibosti net man pačiam. Keičiuosi. Dabar būsiu kuklus ir protingas. Kiek galima vaidinti, kad pats savęs neužknisu tuo normanišku puikybės demonstravimu?
O masturbacijos, kaip grafomanijos, negalima interpretuoti? Negali nedaryti, ir tiek?
– Jei turi omeny masturbaciją tiesiogine prasme – tai visada gali nedaryti. Nemanau, kad čia kažkokia neišvengiamybė. Tiesiog masturbacija, kaip ir grafomanija, nieko nekainuoja. Tai ekonomiška, saugu, ir lengva. Tad, kodėl ne?
Netgi atsiminiau mokyklinukišką kupletą: fuck is fine, fuck is funny, many people fuck for money, if you don‘t want lose your money, fuck yourself and save your money.
– Šitą reikia įtraukti į mokyklines programas – būtų vienintelis naudingas dalykas mokyklose!
Ar iš savo leidžiamų romanų gauni materialinės naudos? Gal gali paatvirauti, kaip elgiasi skirtingų leidyklų iždininkai? Pavyzdžiui, „Kitos knygos“, kurios žada leisti naująjį tavo kūrinį, pasižymi kuklumu, kai reikia verti piniginę.
– Galiu paatvirauti: knygos yra grynas nuostolis. Jeigu užuot rašęs knygas rašyčiau straipsnius, tai būčiau labai turtingas. Bet kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei darysiu vien tai, kas nėra labai malonu? Tiksliau, visai nemalonu. Knygas rašau tik dėl to, kad man tai labai patinka. Nemanau, kad jos ko nors vertos, bet ir gyvenimas, ir Žemė, ir šita kvaila Visata – beverčiai dalykai, tad nesijaučiu darantis nusikaltimą, jei šiek tiek prišiukšlinu pasaulį savo knygomis. Nežinau, ar „Kitos knygos“ ką nors mokės, man keista, kad jie apskritai ryžtasi tokio kūrinio leidybai. Visiški bepročiai.
Ar ne įdomiau būtų tiesiog leisti knygas iš kokių trijų metų facebook publikacijų istorijos? Būtų galima fiksuoti tiek asmeninius autoriaus pokyčius, tiek aktualiausių to meto įvykių interpretacijas…
– Facebook man yra tik komunikacijos su žmonėmis priemonė. Kaip pastebi, ten esu labai bjaurus ir ciniškas. Nenoriu, kad mano facebooke būtų prisiplakėlių ar žmonių, kurie nesupranta humoro jausmo. Tai savotiškas rėtis: jei žmonės pakenčia kvailiausius mano „postus“, vadinasi, jie yra verti dėmesio bendravimo objektai. Knygos visai kas kita, tai ne autobiografiniai kūriniai. Tai fikcija, kurioje ieškau savo autobiografijos.
Jei jau paminėjau asmeninius pokyčius, nemažai tavo skaitytojų turbūt pastebėjo tarsi ir nežymų, bet tikrą ir rimtą perėjimą iš anarchizmo į libertarizmą, kairiuosius idealus iš lėto keičiant dešiniaisiais ir taip virstant į tai, prieš ką nemažai metų tiek kovojai: žmogų, besirūpinantį savimi ir deklamuojantį „visi turim valtį, tereikia išmokti ja plaukt“ eilėraštuką. Galų gale ir tavo knygoje ši tema turėtų būti itin paliesta.
– Tai visiška nesąmonė. Dešinieji mane laiko pavojingu ir baisiu anarchistu. Anarchistai – pavojingu ir baisiu dešiniuoju. Specialiai nenoriu priklausyti jokiai stovyklai. Po to, kai net ne savo valia parašiau straipsnį, kritikuojantį kairiuosius ir sulaukiau baisių grasinimų, atsiribojau nuo visų stovyklų. Kartais tam, kad įgyvendintum kairiuosius idealus, turi būti dešinysis (ir, beje, atvirkščiai). Jei skaitei romaną, tai turėjai suprasti, kad man nei pinigai, nei valdžia nerūpi. Be to, jau laikas ir Lietuvai atrasti tokį naują politinį žanrą – anarchistinį humanizmą, kuris neįmanomas be ekonominės gerovės. Be to, jei nori valtį su bombą įmūryti į kokį didelį laivą, turi į ją įsėsti ir išmokti su ja plaukti.
Ties kokiu išleistų knygų skaičiumi norėtum sustoti ir pakabinti rašiklį ant vinies?
– Tik pirmą knygą rašiau su parkeriu. Rašaliniu. Tada dar neturėjau kompiuterio. Nematau prasmės gyventi ir nerašyti. Nes čia ir taip siaubingai nuobodu, žmonės užknisa, alkoholis ir seksas atsibosta, narkotikai brangiai kainuoja. Rašymas yra paskutinė išeitis. Tiems, kas nesugeba drąsiai eiti po velnių į kitą pasaulį, kurio, ačiū Dievui, nėra.
Kalbėjosi Marius Plečkaitis
