Ar tikrai Baltarusija yra silpna savo santykiuose su Maskva? Vargšelė, kurią reikia gelbėti? Būtent taip mes ją dažniausiai vaizduojame ir todėl labai mažai suvokiame. Su Kremliaus drakonu gali žaisti tik įgudęs ir labai stiprus nomenklatūrininkas. Sovietų Sąjungą nuo 1953 m. valdė ne tik generaliniai sekretoriai, bet ir aparatas, nomenklatūros klasė. Po 1991 m. Rusiją kurį laiką bandė valdyti oligarchai, po to – saugumas (FSB), o šiandien, ir tai gana ryšku, – vėl nomenklatūrinis aparatas, kuriam Kremlius yra ne pats palankiausias režimas. O A. Lukašenka nomenklatūrinio aparato veikimo principus išmano gerai: jis gerbia nomenklatūros klasės diktatūrą ir niekada nesikėsina į jos gyvybę, tik į jos išsišokėlius.
Aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių (Михаил Бабич) ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų, buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą (Дмитрий Мезенцев). Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.
Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas. Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nei vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nei vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Narsultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.
Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į Sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.
A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys. Gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas (Андрей Втюрин). Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).
Pažiūrėkite į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą (Сергей Румас) ir Užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų (Владимир Макей). S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t.y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui statyčiau už pirmąjį. S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.
Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta taip pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.
Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šias teritorijas. Manau A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė.
Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.
Taigi, Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.
Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra
