Hunterio S. Thompsono – Baimė ir Neapykanta Las Vegase viena reikšmingiausių knygų Amerikos literatūros ir kultūros istorijoje.
Nesunku suprasti kodėl, kai užverti paskutinį knygos puslapį. Ji sukelia neįtikėtinai daug emocijų ir minčių: norisi juoktis, sunku patikėti tuom, ką prieš sekundę perskaitei, svarstai, kodėl, esi nustebęs, tarpais kyla net pykčio proveržiai, bet svarbiausia – supranti, kad ką tik buvai pakvietas į vieną labiausiai intriguojančių kelionių savo gyvenime. Baimė ir Neapykanta Las Vegase kviečia skaitytoją eksperimentuoti su savo sąmone bei kvestionuoti viską, kas buvo žinoma, ir kuo buvo tikima iki šiol.
Du draugai – Raoul’is Duke’as, žurnalistas, bei jo advokatas Dr. Gonzo atvyksta į 1970-jų Las Vegasą rengti reportažo apie Mint 400 motociklų lenktynes dykumoje. Tačiau jie greitai pamiršta pradinį kelionės tikslą pradėjus veikti pirmiesiems haliucinogeniniams narkotikams, kuriuos jie vartoja kartu su dideliais kiekiais alkoholio. Duke‘as ir Gonzo kelionė tampa haliucinacijų, svaigulio ir paranojos burbulu, kuris neskuba sprogti, nes svaigalai vartojami vis dažniau ir didesniais kiekiais. Skaitant šią knygą, pirmiausia kyla mintis – kas, po galais, galėtų tam apskritai ryžtis? Kas yra pakankamai pakvaišęs prikimšti pilną išnuomotos mašinos bagažinę keliolikos rūšių narkotikų ir alkoholio ir keliauti per nesibaigiančią dykumą? Greitai supranti, kad knygos herojai iš tikrųjų yra labai drąsūs žmonės, nes jie pasiryžo nusiimti savąsias žmogaus kaukes.
Knyga pradedama Samuel’o Johnson’o citata “Tas, kuris pavirsta monstru, atsikrato skaumingo buvimo žmogumi” (“He who makes a beast of himself gets rid of the pain of being a man.”).
Ši citata puikiai atspindi visos knygos esmę. Nors Duke’as ir Gonzo bando pabėgti nuo žiaurios realybės ir tuštumos pasislėpdami narkotikų sukeltose iliuzijose, Duke’as suvokia, kad narkotikai nėra žmogiškųjų problemų sprendimas. Knygoje nuolat kartojama, kad jie ieško “Amerikietiškos svajonės” ir iš pradžių Las Vegasas atrodo ideali vieta ją surasti. Tačiau iš lėto skęsdami paranojoje jie suvokia, kad “Amerikietiškos svajonės” nėra. Jos niekad nebuvo. Las Vegasas labiau primena šios svajonės parodiją – tai miestas – cirkas, pilnas išprotėjusių žmonių, ieškančių palengvėjimo, bet, deja, jo nerasiančių. Jie slepia savo pamišimą po padorių žmonių kaukėmis, kai Raoul’io ir Gonzo pamišimas yra atviras ir nuoširdus.
Versdama puslapius dvelkiančius baime, absurdu, ir ironija, supratau, kad ši knyga nėra skirta konservatyviems ir jautriems žmonėms. Realybė gali būti labai šokiruojanti. Jei nuspręsite skaityti šią knygą pamirškite visas išankstines nuostatas apie reakriacinių narkotikų vartojimą ir amerikietiškąją kultūrą – tik tada mėgausitės šia istorija taip kaip ir aš.
Baimė ir Neapykanta Las Vegase turi nemažai autobiografinių elementų. Hunter’is S. Thompson’as iš tikrųjų keliavo į Las Vegasą su savo advokatu Oscar’u Zeta Acosta tai laikais, kai rašė Rolling Stone žurnalui. Todėl pirmiausia istorija buvo dvejomis dalimis publikuota būtent šiame žurnale.
Hunter‘is S. Thompson‘as (1937 – 2005) – vienas žymiausių ir talentingiausių Amerikos rašytojų ir žurnalistų. Jis pradėjo ir išvystė specifinį rašymo stilių, vadinamą Gonzo. Tai literatūrinis stilius, kuriame žurnalistiniai faktai susilieja su fikcija. Thompson‘o gyvenimo filosofiją geriausiai apibūdina jo paties pasakyta frazė: „Man nepatinka būti narkotikų, alkoholio, smurto ar beprotystės šalininku – bet man jie visad padėjo“.
