Jeigu Dievas kada nors sumanytų pajuokauti ir duotų man galimybę iš naujo nugyventi žmogaus gyvenimą šioje žemėje bei leistų pasirinkti, kurioje tautoje norėčiau gimti, nedvejodamas rinkčiausi būti žydu. Lietuviu aš jau buvau, tai yra esu. Pirmam gyvenimui tai išties puiku, bet ne taip labai, kad norėtųsi pakartoti. Be to, būdamas lietuviu, niekada iki galo nesuprasiu, ką reiškia būti žydu.
Tarsi vedami paslaptingo susitarimo, jie suvažiuodavo į Druskininkus iš Sovietų sąjungos didmiesčių, apsistodavo sanatorijose ir nuomodavosi kambarius iš vietos gyventojų. Nors kalbėdavo rusiškai, jie buvo visai kitokie, negu tikrieji rusai, kurie čia jausdavosi tarsi savo kolchozo raudonajame kampelyje: ant pilko kostiuminio švarko, dėvimo prie treninginių kelnių išvirtusiais keliais bei dermatino šlepečių, susikabindavo karo veteranų medalius ir stumdydavosi eilėse prie apgailėtinai pamėlusių kiaulienos kanopų, kurių savo gimtinėje ant prekystalių išvis nematydavo. Žydai buvo gerokai santūresni. Nematydavome jų viešumoje prisigėrusių ar su kažkuo besiriejančių. Net ir jų saulės nematę berniukai, trumpam atitraukti nuo skambinimo pianinu pamokų ir kalbų mokymosi bei tamsiaplaukės mergaitės didelėmis giliomis akimis atrodė kažkokie nevaikiškai rimti ir susimąstę. Strazdanoti vietiniai berniūkščiai nubrozdintomis alkūnėmis perdaug ir nesistengė įtraukti jų į savo nutrūktgalviškus žaidimus, bet nevengdavo iš atminties ištraukti vieną kitą pobjaurį iš vyresniųjų girdėtą antisemitinį posakį ar dainelę.
Ilgą laiką mintyse man visai nesisiejo šitie keistoki kurorto svečiai ir ta žydų tauta, apie kurią girdėdavau vakarais mamos balsu skaitomose Senojo Testamento knygose. Ir tik paauglystėje atrastos dvi ne itin storos pokarinės laidos Šolom Aleichemo knygelės padėjo susieti tuos du pasaulius. O paskui atsirado trečias – čia gyvenusių ir išžudytų žydų palikti ženklai. Raidės antkapių akmenyse, suklotuose į laiptus, Druskininkų geto pastatai ir šykščios nuorodos pakelėse į masinių žudynių vietas.
Ne kartą gavau pylos už savo rašinius ne tik nuo radikalių patriotų, bet ir tų tautiečių, kuriems nesinori savęs apsunkinti kokia nors atsakomybe už praeities kartų nuodėmes. Minėti Lietuvos žydų genocido dieną ir nutylėti, jog tą genocidą įvykdė ne kažkokie ateiviai iš kosmoso, o tokie patys lietuviai kaip mes, yra baisi veidmainystė. Pasiteisinimų prieš retkarčiais prabylančią savo sąžinę gali būti visokių, bet labiausiai nevykęs, mano supratimu, yra žydiškų pavardžių ieškojimas tarp NKVD tardytojų ir stribų bei savų karo ir pokario aukų skaičiavimas, tarsi dedant jas ant kitos svarstyklių lėkštės. Kokią moralinę teisę turime priekaištauti tiems keliems procentams atsitiktinai gyvų likusių Lietuvos žydų, kad kai kurie iš jų pasirinko bendradarbiavimą su sovietais, kariavusiais prieš „galutinio žydų klausimo sprendimo” siekusius nacius? Užuot kūrę gudrias dvigubo genocido teorijas, geriau įsivaizduokite save paprasto Seirijų miestelio krautuvininko vaiku, kurio motiną ir seseris tie patys kaimynai, kurie ateidavo pirkti silkės prieš Kūčias ir skolindavosi pinigų, kad išgyventų iki naujo derliaus, ištempė iš namų ir užkasė žvyro duobėje. Žydšaudžiai mumyse pabunda, kai pradedame šykštėti tų varganų 3 milijonų, kuriuos Vyriausybė skyrė kaip simbolinę kompensaciją už nusavintą žydų organizacijų nekilnojamąjį turtą. Išties simbolinė suma – po litą nuo kiekvieno Lietuvos piliečio ir maždaug po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Tai juk ne išpirka už nuodėmę, bet tik simbolinis geros valios veiksmas. Jei kažkam gaila to vieno lito, paimkite iš manęs du. Jei kažkam nesinori jaustis žydšaudžių tautos atstovu, galiu prisiimti ir jo naštą. Nes ši našta išlaisvina. Nors tik labai neseniai išgirdau iš savo tėvo pasakojimą, kaip jo šeima karo pradžioje Petroškuose slapstė žydų berniuką, kurį vėliau perdavė atokesnėje sodyboje gyvenantiems giminaičiams, bet dėl to nesijautė padarę kažką ypatingo.
Atbundančius žydšaudžių instinktus atpažįstu kiekvieną kartą, kai prasiveržia neapykanta daugiau gyvenime pasiekusiam tautiečiui ar nesuprantama kalba šnekančiam pakeleiviui. Kai ieškome kaltų už mūsų nesėkmes ir godžiai ryjame sąmokslo teorijas. Tik laiko ir palankių aplinkybių susiklostymo klausimas, kada atsakomybės už savo gyvenimo pasirinkimus trokštančios atsikratyti minios žmogus vėl susiteps rankas krauju tų, į kuriuos pirštu parodys vedliai. Kadangi žydų jau nebėra, tai taikiniu gali tapti bet kas – įsivaizduojamo pedofilų klano atstovai, varguolius engiantys darbdaviai, pašalpas gaunantys ir nelegaliai dirbantys kaimynai, pabėgėliai iš tolimų kraštų ir nuo seno čia gyvenantys kitataučiai, seksualinės mažumos. Kol savyje nenuteisiau žydšaudžio, jis tik ir laukia progos, kai siela užsnūs, užvaldyti mano protą ir kūną.
Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu būtent todėl, kad ši tauta, tūkstančius metų gyvendama tarp piktų svetimųjų, jau išmoko tas likimo duotas skaudžias pamokas, kurias mes tik pradedame, dar tada, kai bėgo iš Egipto nelaisvės ir vergavo Ninevijoje, statė Šventyklą ir matė, kaip ji buvo sugriauta.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
