Jeanne Kalogridis romanas „Aš, Mona Liza“ – tai istoriniais faktais apipinti fantazijos elementai, kuriuose yra sutalpinamas jaunos Madonos Lizos gyvenimas su įvairiomis nuoskaudomis ir meilės akimirkomis.
Knygos autorė yra garsi amerikiečių rašytoja. Kūrėjos mėgstamos romanų temos – garsių asmenybių gyvenimo istorijos, įdomūs įvykiai, kuriuose dominuoja tikri faktai. Skaitytojas, kuris perskaitys jos parašytą romaną, tikrai sužinos naujų dalykų apie mėgstamą asmenybę ir galės ją pažinti kitokią, labiau atsiskleidusią. Šiuo atveju, galbūt pažvelgęs dar kartą į Madonos Lizos paveikslą, sugalvos dar vieną interpretaciją apie jos paslaptingą šypseną.
Pirmieji „Aš, Mona Liza“ romane parašyti Leonardo da Vinčio žodžiai: „Kartais dalykai, nutikę prieš daugelį metų, atrodo artimesni dabarčiai už tuos, kurie nutiko vakar, o atrodo tolimi kaip seniai prabėgusi vaikystė“ (žodžiai parašyti prieš prologą). Šių eilučių esmė regima viso romano eigoje, tai tarsi pagrindinė mintis, kurią vis primena pagrindinė herojė. Svarbiausia veikėja – Liza Antonijo Džirardini – gyvendama melo, intrigų, pavydo ir meilės kupiną gyvenimą, nuolat galvoja apie mamos pasakytus žodžius iki mirties, cituoja atmintinai išmoktų laiškų eilutes, nuolat prisimena priešų ir draugų pasakytus žodžius, matytus vienuolių ir svečių veidus.
Prologo dalyje skaitytojas yra supažindinimas su įvykiais, kurie padeda suprasti tolesnę romano eigą. Čia trumpai aprašomi įvykiai iki Madonos Lizos gimimo. Veiksmas vyksta Italijos mieste-valstybėje Florencijoje apie 1478 metus. Nors Florenciją valdė imperatoriaus skirti podestai, tačiau palaipsniui aukščiausią valdžią šioje apylinkėje įgijo galinga Medičių giminė. Džulijanas de Medičis – gražus, protingas vyras, kuris yra netikėtai nužudomas. Įvykis sukrečia visus miesto gyventojus, tarp jų ir daugeliui žinomus visuomenės asmenis – Leonadra da Vinčį, Mikelandželą.
Pagrindinė veikėja Liza – dvylikos metų mergaitė, kuri savo gyvenimo neišsivaizduoja be mamos. Jos mėgsta kartu lankytis bažnyčioje, turguje. Kartu su mergaite ir mama visur vyksta jų tarnaitė Zaluma. Lizos gyvenimas visiškai pasikeičia, kai mama miršta. Tačiau meilė ir prisiminimai apie ją Lizai neišnyksta visą laiką: „Žiūrėdama į savo atvaizdą, mačiau mamą – jauną, išsigandusią ir nėščią“ (327 psl). Gyvenimas be mamos ją tik dar labiau užgrūdina ir padeda išgyventi iškilusius sunkumams. Veikėja supranta, kad pasitikėjimas kitais yra trapus ir ne kiekvienas šalia esantis gali padėti atsitikus nelaimei.
Romane nėra veikėjų, kurie būtų epizodiniai ir nuolat besikeičiantys. Herojų yra daug, tačiau visi yra minimi tikrai ne po vieną kartą. Mergaitė paauglystės metais susipažįsta su jaunu ir gražiu vaikinu Džulijanu (vaikino vardas toks pats kaip ir jo tėvo), kuris tampa jos gyvenimo priežastimi, jo broliais Pjeru ir Džovaniu. Tai – Medičių giminės atstovai, kuriuos ji visada stengėsi palaikyti ir užtarti, netgi kai prasidėjo karas Florencijoje ir Medičių giminė buvo nugalėta.
Iš bendravimo su įvairiais veikėjas galima nesunkiai pastebėti, kaip pagrindinė knygos herojė Liza auga ir vystosi viso romano eigoje. Ji iš mažos ir trapios mergaitės tampa tvirta, drąsia, subrendusia ir ryžtinga moterimi, kuri atkakliai siekia tikslų.
To meto žmonės buvo labai tikintys, todėl tai yra akcentuojama ir romane. Lizai dažnai tekdavo klausytis Džirolamo ir Savanarolos pamokslų bažnyčioje. Lizos mąstymui jų pamokslai buvo ne prie širdies: „Abi su Zaluma žvelgėme tiesiai į priekį, stengiausi nežiūrėti į ją. Pyktis ir skausmas mane akino. Girdėjau pamokslininko žodžius, bet nemačiau jo veido. Kvaily, pamaniau.“ (380 psl.) Mergaitei į bažnyčią liepdavo eiti tėvas Antonijas su kuriuo kartu gyveno iki santuokos, o vėliau vyras Frančeskas. Tai įrodo, kad to meto moterys buvo klusnios ir priklausomos nuo šeimos vyrų.
Šokiruojantys dalykai atomazgoje ir ypač atviri aprašymai yra pateikiami atskleidžiant to meto stambios buržuazinės valdžios priemones su priešais ir šnipais. Todėl šiame romane galima pastebėti net keletą žiaurių ir išsamiai aprašytų romano scenų, kas gali šokiruoti skaitytojus. Valdžios veikėjai yra žiaurūs, todėl nuo jų rankos nužudomas ne vienas knygos herojus. Tarp jų Lizos tėvas Antonijus, tarnaitė Zaluma: „Nusekiau jo žvilgsnį. Kareivis peiliu lengvai brūkštelėjo Zalumai po žandikauliu. Greitas, nedidelis pjūvis, visai paprastas – išgirdau kaip švirkščia kraujas.“ (456 psl).
Tuometinei Florencijos valdžiai buvo būdingos demokratinės tradicijos, tačiau kai kuriuose aspektuose galėčiau įžvelgti ir ne itin tolerantiškų poelgių: „Taigi jie jį sudegino“ (463 psl.), „Paskutines savaites nuo tada, kai išgirdau, kad jis areštuotas, negavau jokių žinių. Bet pamačiusi dūmus išsyk supratau.“ (463 psl.)
Įdomu yra tai, kad knygoje galima įžvelgti sąsajų su tikruoju Mona Lizos paveikslu, kuris Leonardo da Vinčio buvo tapytas apie 1503 metus. Romane veiksmas aprašomas nuo 1478 metų ir jo eigoje Mona Liza vis slapčia lankosi pas dailininką, kuris nori nutapyti, vėliau piešia jos paveikslą.
Knygos siužete atskleista versija, kodėl paslaptingai Leonardo da Vinčio paveiksle šypsosi Mona Liza. Todėl kiekvienas norintis tai suprasti kiek įtaigiau nei galima pamatyti paveiksle, turi perskaityti šį kartais subtiliai šokiruojantį meilės romaną apie garsiąją Madoną.
