Esminis organizacinės psichologijos skirtumas nuo kitų gamtos mokslų
Manau psichologija dar vienu svarbiu aspektu iš esmės skiriasi nuo kitų gamtos mokslų pvz. chemijos, fizikos, botanikos, zoologijos ir netgi likusios medicinos. Psichologiją kaip ir kitus mokslus galime išskaidyti į kelias dalis:
Pirmoji, tai aprašomoji dalis. Botanikas Karlas Linėjus aprašė ir susistemino augalus, D. Mendelejevas susistemino į periodinę lentelę cheminius elementus, psichologai aprašo ir klasifikuoja emocijas, charakterio tipus ir t.t.
Antroji mokslų dalis leidžia prognozuoti natūraliai vykstančių reiškinių eigą: meteorologai gan tiksliai prognozuoja orus; seismologai perspėja apie artėjančius žemės drebėjimus; astronomai sekundžių tikslumu apskaičiuoja saulės ir mėnulio užtemimus ar vandenynų potvynių laiką ir dydį; chemikai labai tiksliai pasako kokie reakcijos rezultatai bus vienomis ar kitomis sąlygomis; psichologai gan tiksliai gali prognozuoti konkretaus asmens ar daugumos žmonių elgesį esant tam tikrom aplinkybėm.
Trečioji – taikomoji mokslų dalis leidžia mokslininkams ir praktikams, besinaudojantiems mokslo pasiekimais, sąmoningai ir kryptingai keisti aplinkinį pasaulį, siekiant naudos žmonėms. Botanikai išveda naujas produktyvesnes ir atsparesnes kultūrinių augalų veisles. Fizikos, chemijos ir technikos laimėjimai aprūpina mus pigesne energija, zoologai išveda naujas karvių veisles duodančias daugiau pieno ar vištas bei kiaules greičiau priaugančias „gyvo svorio“. Psichologai kuria darbo organizavimo ir skatinimo sistemas leidžiančias padidinti darbuotojų darbo našumą ir intensyvumą arba rekomendacijas reklamos kūrėjams padidinančias reklamos efektyvumą.
Pirmojoje ir antrojoje dalyje psichologija iš esmės nesiskiria nuo kitų mokslų, Tačiau kalbant apie taikomąją mokslų fazę iškyla rimta dilema. Jei kiti mokslai padeda gamtos reiškinius, augalus ar gyvūnus panaudoti žmogaus labui, tai psichologijoje ne tik veiksmo subjektas bet ir objektas yra žmogus, tiksliau jo savimonė arba asmenybė. Pvz. kardiologijos ar stomatologijos objektas nėra žmogus kaip asmenybė. Čia turime reikalą tik su žmogaus kūno dalimis, kurios gydomos ar protezuojamos tam kad geriau tarnautų konkrečiam žmogui. Jei selekcininkai išveda karvių veislę su dideliu tešmeniu, kuri duoda daug pieno, mes per daug nesigiliname kokį poveikį tas tešmuo daro karvei kaip individui ir ar tai gerai, ar blogai karvėms kaip rūšiai. Na kartais problemos iškyla tik tada kai pvz. kiaulės taip greit priauga svorio, jog vien nuo jo lūžta kojos. Tačiau kai mes, pasinaudodami manipuliaciniais organizacinės psichologijos pasiekimais ar NLP metodais, bandome išsiugdyti darbuotojų komandą su “dideliais tešmenimis“ (ta prasme dirbančius labai produktyviai ir efektyviai), negali neiškilti klausimas kokį poveikį tas „tešmuo“ turi likusiam darbuotojo gyvenimui. Nes jis yra ne tik darbuotojas, bet ir kažkieno tėvas, vyras, sūnus ar draugas. Jeigu suprantam ir pripažįstam, jog samdomas darbuotojas irgi yra žmogus, panašus į mus, tai sparčiai diegiant vis naujus psichologijos pasiekimus „į gyvenimą“ negali neiškilti labai rimtos etinės problemos. Kita vertus jei į darbuotojus žiūrime kaip į prekę, perkamą darbo rinkoje, tai natūralu, kad žmogus, kuriam jo „tešmuo“ jau pradėjo griauti gyvenimą (pvz. dėl problemų santykiuose su artimaisiais, pradėjo gerti ar vartoti narkotikus, arba darbui trukdo nervinis išsekimas, depresija ar infarktas), lengva ranka metamas į sąvartyną ir darbo rinkoje perkamas naujas darbuotojas ir jam auginamas naujas tešmuo. Na kaip vadybininkui vietoje suvaryto automobilio perkamas naujesnis ir skubama toliau.
Kas liūdniausia, kad „tešmenis“ nuo ankstyvosios vaikystės mums pradeda auginti patys artimiausi žmonės – tėvai. Tai jie sąmoningai (arba intuityviai) naudodamiesi skineriškais rykštelės ir saldainio principais ugdo savo vaikuose paklusnumą, stropumą, darbštumą, tvarkingumą, atkaklumą siekiant tikslo ir norą aplenkti kitus. Taip, su tokiu pradiniu „tešmenėliu“ vaikas daug greičiau bus nupirktas darbo rinkoje. Bet ar tai tos savybės kurios padėtų žmogui suvokti kas jis, ko jis nori iš gyvenimo ir leistų sukurti pilnaverčius nuoširdžius santykius su kitais žmonėmis. T.y. sėkmingai nugyventi savo gyvenimą, o ne duoti „daug pieno“ darbdaviams, kurie, labiau pasigilinus, ir patys kažin ar suvokia kam jiems reikia „tiek daug pieno“.
Nenoriu menkinti psichologijos pasiekimų reikšmės padedant suprasti ir išspręsti asmenines žmonių problemas, tačiau visur kur psichologija naudojama siekiant patenkinti vienų asmenų interesams kitų žmonių sąskaita (tai visos išmoktos bendravimo technikos, manipuliaciniai tikslo siekimo metodai), labai greitai atsiremiame į etiką.
Automanipuliacijos ir gyvenimo tikslų sureikšminimas
Dar vienas įdomus momentas: kartais žmonės sąmoningai renkasi NLP metodus ar kitas savimonės transformavimo technikas, norėdami sau išsiugdyti tam tikras savybes arba pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kitaip sakant bando, nesiskaitydamas su priemonėmis, patobulinti save. Tai galiu pateisinti tik tiek, kad tame nėra aiškios prievartos ir apgavystės iš išorės. Tačiau (nors to ir negaliu paremti eksperimentiniais duomenimis) manau jog kuo labiau žmogus susikoncentruoja į konkrečius tikslus, ar tikslą, tuo siauriau jis mato aplinkinį pasaulį ir tampa nejautrus aplinkinių, netgi artimiausių žmonių, jausmams ir problemoms. Juk mes kasdien kažkam esame reikalingi, o juo labiau rimtų krizių, nelaimių ar netekčių atvejais, kai labai svarbu padėti jiems nepalūžti, būti šalia, būti emociškai atviriems, jausti konkretų žmogų ir konkrečią situaciją.
Tai kas pasakyta paskutiniame sakinyje diametrialiai priešinga konkrečių, ryškių gyvenimo tikslų užsibrėžimui ir atkakliam siekiui juos įgyvendinti. Visuomenė ir populiarioji psichologija (žurnalai, knygos „apie ferarius”) skatina žmones turėti konkrečius tikslus, atkakliai jų siekti, tiksliai planuoti laiką ir efektyviai jį išnaudoti, daug dirbti ir pasiekti sėkmės. Bet kur gi šioje struktūroje atrasti vietos jausmams, emociniam atvirumui? Drįsčiau teigti, jog atkaklus tikslo siekimas verčia žmones sociopatais. Ir kuo atkakliau jo siekiama, tuo labiau. Žmogus turi turėti laiko jausmams. Tiesiog pabūti. Kartais atrodo, jog žmones per gyvenimą gena nerimas, kad, nustoję bėgti, jie staiga gali suvokti, jog bėga ne į tą pusę. O jei nubėgta jau taip toli…
Hierarchinio ir manipuliacinio požiūrio į aplinkinius ryšys
Beje visa tai kas buvo parašyta kiek aukščiau yra problema tik tada kai „suprantam ir pripažįstam jog samdomas darbuotojas irgi yra žmogus, panašus į mus“, na, aišku, ir kiti žmonės su kuriais bendraujame. (kartą Zenonui Streikui sakiau, jog tiesiog labai aiškiai jaučiu, kad jis seminaro klausytojus laiko žmonėmis ir tuo džiaugiuosi, jis atsakė jog čia nemato nieko ypatinga. Sutinku, jog idealiu atveju tai ir neturėtų būti kažkas ypatinga, bet iš tikro su tokiu jausmu gyvenime esu susidūręs labai nedaug kartų). Deja dauguma sutiktų žmonių turi daugiau ar mažiau išreikštą hierarchinį požiūrį į aplinkinius. Jie su baiminga pagarba žiūri į AUTORITETUS t.y. tuos, kurios hierarchijoje mato aukščiau už save ir su mažesne ar didesne panieka ir atsainumu žiūri į tuos kuriuos mato žemiau savęs. Pasikartosiu: deja dauguma žmonių mūsų kultūroje yra būtent tokio „tikėjimo“. Todėl visose mokslo ir gyvenimo srityse taip dažnai aklai sekama teorijomis ir garbstomi autoritetai. Tai labiau pastebima, nes paniekinantis požiūris į „esančius žemiau“(kuris yra antra, neatsiejama šio medalio pusė) paprastai viešai nedemonstruojamas, bet plačiai paplitę ir viešai propaguojami skineriški (rimbo ir meduolio) tikslų siekimo metodai, manipuliatyvios organizacinės psichologijos laimėjimai, darbuotojų ir klientų elgesio modeliavimo ir valdymo būdai rodo, kad didžiajai visuomenės daliai visiškai priimtinas požiūris, jog kitų žmonių elgesį jie gali nukreipti pageidaujama linkme, valdyti ir modifikuoti. Manoma, kad tereikia tik įgyti žinių bei įgudžių ir vienais ar kitais būdais hierarchijoje palipti keliais laipteliais aukščiau už valdomuosius.
Manipuliacijų pateisinimas oficialioje psichologijoje
Tradiciniai kitų asmenų elgesio valdymo būdai vadinami manipuliacija. Mokslininkai ir praktikai naudojantys manipuliacijas, tobulinantys tuos metodus ir mokantys to kitus, paprastai suvokia neigiamą to žodžio (ir elgesio) potekstę, tad šią moralinę dilemą sprendžia aiškindami, jog visas žmonių bendravimas iš esmės tėra didesnio ar mažesnio mąsto manipuliacijos. Ir tvirtina, kad norėdami gyvenime pasiekti savo tikslus privalome tobulinti savo naudojamas manipuliavimo technikas, bei išsiugdyti sugebėjimus atpažinti mums taikomas kitų žmonių manipuliacijas.( na panašiai kaip valdininkai ar medikai imantys kyšius labai greitai save įtikina, jog visi ima ir duoda kyšius ir be to praktiškai neįmanoma gyventi. „Juk viskas daroma kliento labui“. Tereikia tik turėti sąžinės ir nesigviešti per daug, bei atlikti paslaugą už kurią buvo paimti pinigai). Tiesiog jei nesukurtų racionalaus paaiškinimo savo elgesiui, nei korumpuoti valdininkai nei manipuliatyvūs psichologai negalėtų ramiai miegoti naktimisJ.
Jei manipuliacijų ištobulinimas ir naudojimas priimamas kaip norma ir priimtinas, profesionalus elgesys, tai natūralu, jog savimonės apsaugų nulaužimas ir sąmonės transformacijos (tai logiška sekanti manipuliacinių technikų ištobulinimo pakopa) laikomos dar aukštesnio profesionalumo požymiu. Intensyvaus sąmonės transformavimo metodai religinėse sektose, karinės žvalgybos ir kontržvalgybos kabinetuose, politikoje taip pat įvairaus plauko sukčių ir būrėjų buvo naudojami nuo seniausių laikų, tačiau ir pačios technikos ir jų naudojimo faktas buvo plačiau neafišuojamas. Pastaruoju metu šie metodai vis labiau lenda į viešumą ir įgauną pripažintos mokslinės ir terapinės doktrinos statusą. Tai įvairios, neurolingvistiniu programavimu (NLP) bei hipnoze paremto, gydymo bei kitų tikslų siekimo formos.
Teigiami psichologijos aspektai
Išvardijus tiek daug neigiamų ar abejotinų šiuolaikinės psichologijos aspektų kyla natūralus klausimas kokio velnio tada man pačiam reikalinga ta Psichologijos akademija, knygos, ir kodėl visu tuo domiuosi? Atsakymą norėčiau pradėti nedideliu ekskursu į praeitį. Kažkada užtrukusio rimto darbinio konflikto metu pagalvojau: ko aplamai siekiu gyvenime ir kas man labai svarbu? Tada supratau, jog man labai svarbu gyventi taip, kad „pats sau nepradėčiau smirdėti“ t.y. kad galėčiau gerbti pats save. Ir kad gyvenime svarbiausia sugebėti suvokti reiškinių esmę ir priežastis. Tada dauguma problemų išsisprendžia savaime. Po daugelio metų perskaičiau: kai budistų vienuolių paklausė kaip jie garbina savo Viešpatį, pastarieji atsakė „ryte keliamės, prausiamės, pusryčiaujame, dirbame laukuose, vakare einame miegoti“. „Betgi visi tai daro?“ „Taip, bet mes tai veikiame SUVOKDAMI KĄ DAROME“.
Taigi psichologijos mokslas ne tik moko žmones manipuliacijų, jis dar ir padeda suvokti reiškinių esmę ir priežastis. Jis padeda gyventi labiau suvokiant ką ir kodėl mes veikiame gyvenime. Drįsčiau spėti jog daugumoje atvejų suvokimas ne mažiau efektyviai nei manipuliatyvi ar savimonę transformuojanti terapija padeda spręsti gyvenimiškas problemas. Gal būt todėl, kai kurie žmonės, norintys išspręsti savo ar artimųjų problemas, renkasi psichologijos studijas universitete arba psichologijos akademijoje, o ne terapiją.
Besiruošiant šiam renginiui teko dalyvauti organizacinės psichologijos seminare, kurį vedė psichologė Jurga Bajoriūnienė. Viena mintis maloniai nustebino: „Dauguma klausytojų į organizacinės psichologijos seminarus ateina vedini noro išmokti būdų ir metodų, kuriais galėtų priversti kitus žmones daryti tai ko norime mes. Žymiai lengviau to galime pasiekti keisdami save, savo suvokimą ir reagavimo į aplinką būdus“. Iki tol net nepagalvojau kad organizacinėje psichologijoje gali egzistuoti nemanipuliatyvus požiūris į aplinkinius. Iš tikro, jei, padedami organizacinės psichologijos, sukuriame efektyvią organizacijos struktūrą ir pareigas bei vaidmenis skirstome atsižvelgdami į darbuotojų charakterio savybes ir kompetenciją, tai su tais pačiais resursais ir be jokių manipuliacijų bei „smegenų plovimo“, galime gauti daug geresnius rezultatus. Manau šis anekdotas yra būtent apie tai:
„Rojus yra ten, kur policininkas – anglas, virėjas – prancūzas, technikas – vokietis, meilužis – italas, o visa tai organizuoja šveicarai.
Pragaras yra ten, kur virėjas – anglas, technikas – prancūzas, policininkas – vokietis, meilužis – šveicaras, o viską organizuoja italas.“
…mes keičiame pasaulį vien savo buvimu…
Dar keletas minčių apie manipuliacijas ir žmonių bendravimą. Gal ne visiems, bet, manau, daugeliui gyvenime pasitaikė tokių situacijų, kai daugiau ar mažiau artimas žmogus visai netikėtai pasako: „ačiū, tu man labai padėjai“. Kiek nustembate, nes rodos nieko tam žmogui nedarėte. Ir tik tada kai pradedat galvoti, analizuoti tarpusavio santykius ir bendravimą, spėjate jog, gal būt, padėjote žmogui vien savo buvimu, nenuvertinančiu požiūriu į savo artimą, tikėjimu kito žmogaus verte ir galimybėmis. Jei jums taip niekad nėra buvę, tai tik todėl, jog daugelis žmonių gyvenimo sūkuryje neturi laiko suvokti kas vyksta, arba neranda tinkamos progos pasakyti ką galvoja. Na bent jau man tai tikrai yra pasitaikę keletą kartų. Iš tikro visi bendraujantys žmonės daro vieni kitiems įtaką ir ne tik manipuliatyvaus pobūdžio. Dažnai mes keičiame pasaulį vien savo buvimu, ir svarbiausius teigiamus poveikius aplinkiniams darome tada kai nieko neplanuojame ir nesiekiame, o tiesiog būname savimi ir spontaniškai elgiamės taip kaip tuo metu gaunasi. Tokią prabangą – būti pačiu savimi ir elgtis spontaniškai, gali sau leisti tik tie, kurie iš tikro yra geranoriški aplinkiniams. Manau apie tai sakė dar šv. Augustinas: „Mylėk Dievą ir daryk ką nori“, arba Alberas Kamiu „Sąžiningumui taisyklių nereikia“.
Akivaizdu kad gyvenime mes ištisai darome vieni kitiems didesnį ar mažesnį poveikį. Taigi neginčysiu, jog bendravime labai sunku, o gal ir neįmanoma išvengti manipuliacijų, tačiau kuo jų mažiau, tuo tikresnis ir vertingesnis tampa mūsų bendravimas. Faktą, kad poveikis toli gražu ne visada tolygus manipuliacijai labai gerai iliustruoja saulė. Ji tikrai daro didžiulę įtaką visiems gyviems organizmams, bet kas pasakys, kad ji jais manipuliuoja, tegu pirmas meta į mane akmenį.
