Manau psichologija, kaip ir filosofija, antroje gyvenimo pusėje žmonės susidomi iš dyko buvimo. T.y. apsitvarkius gyvenimą ir išsisprendus einamąsias buitines problemas, atsiranda laiko ir galimybių kažkuo domėtis, norisi apibendrinti ir suvokti tai kas patirta. Atsiranda daugiau laiko stebėti ir suprasti kas ir kodėl vyksta aplink mus.
Kaip „tris marksizmo šaltinius“ galiu išskirti kelis faktorius atvedusius į mėgėjišką psichologiją, tai – visų pirma laisvų resursų (laiko ir pinigų) atsiradimas gyvenime, knygos, ir labai savotiška patirtis „Alfa studio“ mokymuose.
Pagrindinis mano informacijos šaltinis apie psichologiją ir Lietuvos psichologus – „Žmogaus studijų centro“ organizuojama dvejų metų „Psichologijos akademija“. Gal ir ne viskas ten vyksta taip kaip tikėjausi, bet tai matyt dar geriau. Vienas didžiausių PA privalumų yra tai, kad skirtingas psichologijos teorijas ir mokyklas pristato Lietuvoje dirbantys ir tomis teorijomis tikintys bei besivadovaujantys specialistai. Na jei pvz. teologijos studijose islamą pristatytų mula, judaizmą – rabinas, o krikščionybę – klebonas.
Nebūdamas specialistas, psichologas, savo pastebėjimuose galiu suklysti dėl žinių stokos ar pakartoti profesionalams seniai žinomus dalykus, tačiau nespecialisto statusas atleidžia nuo prievolės paremti visas savo mintis tyrimų duomenimis ir kitų autoritetų nuomonėmis, bei leidžia į situaciją pažvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu iš šalies ir atvirai sakyti tai ką galvoju.
Kažkur skaičiau, kad laukinių vakarų saliūnuose, virš baro, kabėdavo užrašas: „NEŠAUDYKIT Į PIANISTĄ. JIS GROJA TAIP KAIP MOKA“. Tokio atlaidumo tikiuosi ir iš Jūsų.
Įvairių psichologijos teorijų koegzistavimas vienu metu
Daugelyje mokslo šakų tuo pat metu egzistuoja ne viena, bet kelios daugiau ar mažiau oficialiai pripažįstamos, skirtingos teorijos, aprašančios tuos pačius reiškinius, Tačiau tai dažniausiai vyksta kalbant apie reiškinius kurie vyko labai seniai (istorija, palentologija, geologija, Didysis sprogimas), vyksta kažkur labai toli (astronomija) arba nano pasaulyje (branduolio fizika). Kita vertus tos skirtingos teorijos dažnai yra papildančios viena kitą ir derančios tarpusavyje.
Psichologijoje tiriamas žmonių, esančių greta mūsų, elgesys. Atrodo visi tyrėjai turėtų reiškinius matyti ir suvokti panašiai, tačiau gan keista tai, kad tuo pat metu oficialus psichologijos mokslas pripažįsta ir biheivioristinę (rimbo ir meduolio) Skinerio teoriją ir humanistines Carlo Rodžerso bei Abrahamo Maslovo idėjas, o taip pat sąmonės transformacija ir hipnoze besiremiančias NLP technikas. Mano nuomone tos teorijos priešingos viena kitai ne mažiau kaip geocentrinė ir heliocentrinė saulės sistemos teorijos astronomijoje. Bet jos egzistuoja ir kažkieno pripažįstamos lygiai taip pat kaip tuo pat metu civilizuotame išsilavinusiame pasaulyje egzistuoja ir išpažįstama katalikybė, judaizmas, islamas, budizmas ir kitos religijos.
Psichologija labai tampriai susijusi asmenine mokslininko patirtimi ir vertybėmis
Psichologijoje, skirtingai nei fizikoje, biologijoje, astronomijoje ar kardiologijoje, labai daug asmeniškumo. Kiekvienas psichologas, pasirenkantis, tobulinantis ar kuriantis savo teoriją, sąmoningai (arba ne) visų pirma apibendrina ir vertina savo asmeninę patirtį: vaikystę, artimųjų elgesį, savo paties elgesį ir įveiktus (arba ne) gyvenimo iššūkius. Kai kurie tai aiškiai suvokia ir tai deklaruoja: Piget niekad neslėpė jog savo teoriją sukūrė remdamasis savo vaikų stebėjimais, anglas J. Bowlby vaikystės saugaus prisirišimo, etapų ir krizių teoriją sukūrė remdamasis savo vaikystės patirtimi ir t.t. Manau dauguma sveikų žmonių linkę pateisinti, perimti ir apibendrinti tokią tvarką ir vertybes kokias gavome vaikystėje iš savo tėvų. Na išskyrus labai blogus patyrimus, kai vaikai pasmerkia savo tėvų elgesį ir savo gyvenime stengiasi „viską daryti atvirkščiai“.
Šio gabalėlio prieš du metus rašytame pranešime nebuvo, bet, manau, citata labai trinka prie temos:
„Gal būt kiekvienas, sukuriantis savą psichoterapijos sistemą, išties galiausiai teparašo savo paties ligos istoriją. Klausimas tik toks, ar ji reprezentuoja ir kolektyvinę epochos neurozę. Tokiu atveju jis galėtų savo kančią paaukoti kitiems, taigi jo liga prisidėtų, imunizuodama kitus žmones“
„Ko mano knygose nėra. Prisiminimai“ Viktor E. Frankl Vaga Vilnius 2012 (p. 120)
Asmeninė mūsų religija arba vertybinė sistema
Nors dainuojame kad „Lietuviais esame mes gimę“ , tačiau greičiausiai mes gimstame tik baltaodžiais vidurio europiečiais, o jau lietuviais ar lenkais, katalikais ar ateistais mes tampame ankstyvoje vaikystėje. Absoliučią daugumą savo asmenybės savybių mes gauname iš artimiausių žmonių ir priimame tai kaip ir tikėjimą religine prasme. T.y. jei mes netikime kad dievas sutvėrė pasaulį per septynias dienas ir kitomis biblinėmis tiesomis, dar nereiškia kad mes netikintys. Mes tikime kad Dievo nėra ir kad visus aplink vykstančius reiškinius galima paaiškinti racionaliais moksliniais dėsniais. Iš vaikystės ateina mūsų suvokimas, jog privalu tikėti ir paklusti autoritetams, arba atvirkščiai – kad kiekvieną svarbią tiesą reikia pasitikrinti pačiam. Taip pat savęs ir aplinkinio pasaulio vertinimas – geras jis, ar blogas. Vertas pasitikėjimo ar ne.
Neturiu tikros informacijos, tačiau spėju, jog greičiausiai ir pats B. F. Skineris vaikystėje buvo auklėjamas ir mokomas sąlygojamo išmokimo metodais, kuriuos vėliau tyrinėjo, suklasifikavo ir aktyviai siūlė visos amerikiečių nacijos elgesio formavimui (bent jau romane „Antrasis Voldenas“). Žmonės, vaikystę praleidę manipuliatyvioje aplinkoje, manipuliacijas laiko įprastiniu bendraujančių asmenų elgesiu. Tapę psichologais jie vadovaujasi bei plėtoja teorijas, paremtas manipuliacijomis, nes kitokio bendravimo ir neįsivaizduoja. Nežinau kaip tiksliai ir trumpai apibūdinti aplinką, kurioje užauga C. Rodžerso ir A. Maslovo pasekėjai, (gal tai šeimos, kuriose vaikai laikomi žmonėmis?), tačiau akivaizdu, jog mūsų požiūris į įvairias psichologijos teorijas ateina iš mūsų šeimos bei vaikystės ir neišvengiamai turi vertybinį pobūdį. Gal būt tai ir paaiškina įvairių, kartais netgi diametrialiai priešingų, teorijų egzistavimą (ir sėkmingą naudojimą!!!) vienu metu. Drįsčiau teigti, jog, šiuo aspektu, psichologija yra gan panaši į teologiją, todėl kai kuriais atvejais ginčai apie vienų ar kitų teorijų didesnį teisingumą ar efektyvumą yra beprasmiai, nes ginčas iš esmės pereina į vertybinę plotmę. O tai tas pats kaip ginčytis kuri religija teisingesnė: islamas ar budizmas.
Labai geras požiūrio, susijusio su vertybėmis, išplaukiančiomis iš vaikystės, pavyzdys gali būti įstatymo draudžiančio smurtą prieš vaikus svarstymas. Įsiminė vieno seimo nario (ne psichologo) argumentas: „man tėvai vaikystėje negailėjo „beržinės košės“ ir štai koks geras žmogus aš išaugau“. Šis pareiškimas, mano nuomone, siunčia kelias aiškias žinias: visų pirma, kad jo autorius yra geras žmogus, antra, kad ir dabartiniai vaikai, jei tik pakankamai gautų tos košės, išaugtų tokie geri piliečiai kaip jis, ir svarbiausia, kad pasisakydamas prieš vaikų mušimą, jis tuo pačiu pasmerktų savo tėvų elgesį su juo.
Jaunų žmonių kelias į psichologiją
Kažkada, grįžęs iš alpinistų naujokų stovyklos Kaukaze, likus trims dienoms iki stojimo dokumentų padavimo paskutinio termino, dar nebuvau apsisprendęs ką norėčiau studijuoti ir veikti gyvenime (galvojau apie miškininkystę arba geodeziją), kieme sutiktas klasiokas pasakė: „ką čia dar svaigsti. Aš, Arvis, Gintas, Remka (ir dar ten kažkas) stojame į Automatiką. Nešk tik greičiau ten dokumentus“. Iš tikro, mes gyvenome Kaune, VI forte. Nuo namų iki Automatikos fakulteto buvo 10 min. kelio pėstute. Taip aš ir tapau inžinieriumi – elektriku.
Spėju, kad dalies sėkmingai dirbančių psichologų kelias į šia profesiją buvo panašus. Tačiau kalbant apie labiau sąmoningus pasirinkimus, šioje vietoje tarp psichologijos ir kitų disciplinų pastebiu vieną esminį skirtumą: jaunuolis turintis problemų su matematika ar nesugebantis įvaldyti gramatikos vingrybių vargu ar pasirinks matematikos ar filologijos studijas, tačiau įtariu, jog tarp pasirinkusių psichologijos studijas, tikrai rastume ne vieną abiturientą, turintį rimtų psichologinių problemų. Iš esmės nieko blogo, kad žmogus studijuodamas bando išspręsti savo problemas. Jei tai sėkmingai pavyksta, gal netgi padeda būsimų pacientų savijautą ir būkles suvokti „iš vidaus“. O jeigu ne?
Dar viena stojančio kontingento dalis – tai manipuliacinio požiūrio į žmonių bendravimą atstovai, planuojantys psichologijos studijose geriau įvaldyti šį, sau labai svarbų, gebėjimą. Druskininkų gimnazijoje pradėjus psichologijos fakultatyvą, susirinkę vaikučiai taip tiesiai šviesiai ir įvardino tikslą, kurio vedini ten ir susirinko. Aišku bręsdamas jaunimas tampa ne toks atviras.
Na ir jaunimas pasišventęs „išgelbėti pasaulį“ , kuris renkasi šią profesiją įkvėptas knygų, kino filmų, ar asmeninio vieno ar kito psichologo pavyzdžio, arba trokštantis suvokti ir išspręsti problemas, kankinančias artimą žmogų.
„Teisės žinoti“ principo apribojimai psichologijoje
Praktiškai visose kitose medicinos srityse pacientas išsamiai supažindinamas su ligos diagnoze, planuojamomis intervencijomis, terapijos būdais, galimomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Tačiau psichoterapijoje gausu technikų ir metodų kurie realiai veikia tik tada kai pacientas nežino ir nesuvokia poveikio mechanizmo plonybių. Kaip pvz. placebas niekada nesuveiks, jei pacientas žinos, jog jam paskirta visai neutrali medžiaga. Šiuo atžvilgiu psichologai ir psichoterapeutai kažkiek giminingi šamanams ir žinuoniams.
Psichologų klientų segmentacija pagal poreikį ir sugebėjimą priiminėti sprendimus
Grįžtant prie mūsų „asmeninės religijos“ arba kitaip sakant, vertybinės sistemos, reikėtų paminėti, kad žmonės skiriasi ne tik pagal tautybę ar požiūrį į kiaulienos ar šunienos valgymą. Yra dar viena svarbi takoskyra. Vienoje pusėje turime tuos kurie gerbia autoritetus, rašytas ir nerašytas taisykles ir tiki, kad jei jie bus geri, nenuvils kitų žmonių lūkesčių, laikysis dešimties dievo įstatymų, tai jais gyvenime būtinai kažkas pasirūpins: tėvai, mokytojai, valdžia, partija, profsąjunga arba bent jau psichoterapeutas. Kitoje pusėje būtų žmonės linkę patys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Ir į kitų nurodymus, taisykles ar netgi įstatymus, žiūrintys per savo asmeninės patirties bei vertybių sistemos prizmę. Spėju, jog mūsų populiacijoje tokių žmonių yra mažuma, o tarp psichologų klientų dar mažesnis procentas (jei iš vis pasitaiko). Problema tame, jog kai kurie psichologai (gal būt iš tų, kurie rinkosi šią profesiją siekdami išspręsti asmenines problemas) nuolat susidurdami su klientais skubančiais visas savo bėdas ir atsakomybę permesti į psichologo rankas, pradeda save suvokti kaip guru, privalančius ir turinčius teisę visus sutiktus žmones atvesti į teisingą kelią ir padaryti laimingais.
Ribos, tarp besimokančių, seminarų dalyvių, kursų klausytojų ir psichologų pacientų, nesuvokimas
Šis ir dar keli fenomenai (teisės žinoti ribojimas, skirtingos vertybių sistemos) sukritę krūvon, kartais duoda labai intriguojantį rezultatą. Staiga (būdamas visiškai ne terapijoje) suvoki, jog kažkas bando nulaužti tavo savimonės apsaugas ir tave pagydyti. Na, greičiausiai padaryti sėkmingesniu, laimingesniu, o gal išmokyti valgyti šunieną? Viskas priklauso nuo terapeuto, nusprendusio tave patobulinti, „tikėjimo“.
Kai tokie dalykai vyksta „Alfa studio“ mokymuose, ar kai tai žada NLP turbomeistras Vidmantas Jankauskas (kad mokymuose, naudojant hipnozę, galėsi pasirinkti naujas programas, vietoje tų kurios buvo įrašytos), dar gal ir nieko nuostabaus, nors jie ir priskiria save prie psichologų. Tačiau kai su tuo susiduri Psichologijos akademijoje, žinomo psichologo vedamame seminare – darosi nejuokinga. Dar įdomiau, kai Žmogaus studijų centro prezidentas, docentas, Gintaras Chomentauskas patikina, jog savimonės apsaugų nulaužimas ir sąmonės transformavimas reikiama linkme yra įprasta praktika, ir sugebėjimas tai atlikti rodo aukštą psichologo kvalifikaciją. Problema iškyla tik tada jei transformacijomis siekiama naudos ne pacientui, o terapeutui.
Netgi kalbant apie pacientams naudos siekiančią terapiją, šiuo klausimu būčiau linkęs pasiginčyti. Bet tai iš esmės vertybinio pobūdžio ginčas (tipo kas geriau budizmas ar ateizmas). Nes netgi naudą pacientui terapeutas suvokia išeidamas iš savo „religijos“, iš savo vertybinės sistemos. Nemanau, jog visi psichiatrai, tarybiniais laikais, „gydę“ disidentus nuo nemeilės sovietinei sistemai, buvo prisitaikėliai ir parsidavėliai. Jei jiems ir jų artimiesiems ta sistema atrodė gera ir teisinga, spauda ir televizija būgnijo apie vis naujus pasiekimus, tai natūralu, kad tarybine santvarka nepatenkintas disidentas, jų tikėjimo požiūriu atrodė tikras ligonis. Ir buvo gydomas nuoširdžiai siekiant naudos pacientui. Deja neklausiant jo paties nuomonės ir noro gydytis.
Psichologas Zenonas Streikus pusiau juokais yra sakęs, jog tais laikais vegetarams šizofrenija būdavo diagnozuojama iš karto, be papildomų indikacijų. Nes visi sveiko proto žmonės mėsą tai valgo, ir dar džiaugiasi jos gavę.
Taigi, kalbant apie atvejus kai bandoma „pagydyti“ nieko dėtus seminaro dalyvius, turim situaciją kiek panašią į disidentų gydymą. Išskyrus tai, kad daugumai klausytojų tai būna visiškai priimtina. Galiu tik spėti, jog kai kurie žmonės, jausdami savo psichologines problemas mokslus renkasi kaip alternatyvą terapijai, arba šiaip nėra linkę prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Ir tai, jog kažkas, su jais net nepasitaręs, nusprendė juos patobulinti, jiems visiškai priimtina ir puikiai dera prie jų vertybinės sistemos.
Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra visiškai nepriimtina ir aš tokiais atvejais linkėčiau terapeutams pirmiau išsispręsti savo psichologines problemas, o tik tada imtis tobulinti žmones, kurie tokio pageidavimo neišreiškė.
