Šį tekstą rašiau kaip argumentaciją trims mano pažystamiems manipuliacijų apologetams, kurie, visi trys, kaip vienas, tvirtino, jog visas žmonių bendravimas iš esmės yra ištisinės manipuliacijos. Todėl taip negalvojančiam skaitytojui jis gali pasirodyti kiek ištęstas ir įrodinėjantis akivaizdžius dalykus.
„Gauti tai, ko norime, galime keliais būdais – tiesiogiai prašydami, naudodamiesi valdžia arba manipuliuodami….
Manipuliacija galima vadinti bet kokį veiksmą, kuriuo siekiame kitą žmogų savo noru priversti padaryti tai, ko norime mes. Arba, ko jis pats savo noru nedarytų.“
( citata iš „Psichologija Tau“ puslapio)
Taigi sakyti, jog visas žmonių bendravimas yra manipuliacijos, negalime ne tik todėl, jog žodis „visas“ yra totalus apibendrinimas. Netgi tikslingame bendravime be manipuliavimo mes turime bent du kitus būdus siekti savo tikslų: naudoti valdžią arba paprašyti tiesiogiai. Apie naudojimąsi valdžia nesiplėsiu, tai yra įprastas hierarhinis bendravimo būdas. Kaip ir manipuliacija, tik ją daugiau naudoja hierarchijoje stovintys ant žemesnių pakopų, neesantys tiesioginiame hierarchniame santykyje, arba nenorintys esamoje situacijoje demonstruoti savo valdžią. Atvejai, kai kitas žmogus priverčiamas kažką kitiems naudingo daryti jėga, psichologiniu spaudimu ar manipuliacijomis, iš esmės yra nesveikos situacijos ir išnaudojamasis, pirmai progai pasitaikius, pasistengs tokį „bendradarbiavimą“ nutraukti.
Kodėl gi taip sunku tiesiogiai pasakyti ko norėtume iš kito žmogaus? Juk tai vienas iš akivaizdžiausių ir pagrindinių sveiko bendravimo principų. Paprasčiausia būtų pasakyti, jog to neleidžia mūsų gynybiškumas, o gal taip yra todėl, jog dauguma žmonių „gyvena džiunglėse“. Juos supa „priešiškai nusiteikę“ aplinkiniai, kurie, net ir patirdami asmeninių nuostolių, elgsis taip, jog tau pakenktų. Ir atvirai pasakydamas ko nori, tik parodysi aplinkiniams savo silpnąsias, lengviau pažeidžiamas vietas? Galima manyti, jog taip pasaulį mato tas, kuris vaikystėje paskęs: „Mama, noriu valgyti“, vietoje duonos, gaudavo mazgote per veidą.
Dėl to, kad kiekvienas gyvename pasaulyje, kurį pats susikuriame savo vaizduotėje, manau neverta diskutuoti. Kaip ir dėl to, jog žmogus gali gyventi tik tarp kitų žmonių ir „džiunglės“ dažniausiai egzistuoja tik pakrikusioje „mūsų laikų neurotiškos asmenybės“ vaizduotėje. Tačiau ir kalbant apie materialius (ne dvasinius) poreikius bei bendravimą ne su pačiais artimiausiais žmonėmis, atvirumas įmanomas ir pageidautinas, tik čia būtinas savo (ir kito) poreikių suvokimas ir „bendro vardiklio“ suradimas.
Prieš keletą mėnesių mano vyresnioji dukra pradėjo derėtis su viena iš draudimo kompanijų dėl atstovavimo Jonavoje. Iš pradžių sutarė labai prastomis sąlygomis. Nuvažiavus į mokymus Viniuje išsiaiškino, jog atstovui kitame rajone žadama kur kas daugiau. Tada išsiderėjo sau labai palankų pasiūlymą, bet matyt tie, kur daug žadėjo, gavo velnių nuo aukštesnės valdžios ir savo pažadų atsisakė. Teko sugrįžti prie nuosaikesnio varianto ir t.t.
Dukra apie šias derybas man pasakojo taip: „ Žinai, tėvai, čia situacija grynai kaip pokeryje. Iš pradžių jie pastatė „olviną“ aš „pafoldinau“ paskui aš…“
Mano dukra ir žentas žaidžia pokerį ir netgi aš pats pastebėjau, jog, iš tikro, dauguma gyvenimiškų, o juo labiau verslo, situacijų turi gan panašius atitikmenis pokeryje. Ta tema su jaunimu kalbėjom ne kartą, bet tada klausantis galvon šovė kita mintis: „Vaikeli – sakau – ar žinai kuo verslas ir aplamai, gyvenimas, iš esmės skiriasi nuo pokerio?“ …???… „Pokeryje, jei iš dviejų žaidėjų vienas laimi, tai kitas pralaimi. Tuo tarpu versle ir gyvenime, jei pavyksta susitarti, laimi abudu sandorio ar derybų dalyviai, o priešingu atveju – pralaimi taipogi abu“.
Kalbant apie situaciją su draudikais, galima pasakyti, jog draudimo kompanija turi įdirbtą prekės ženklą, patirtį draudimo versle ir norą plėstis. Mano dukrelė turi verslo vadybos išsilavinimą, darbo su klientais patirties „Bitėje“, patalpas pačiame Jonavos centre, puikias reklamos galimybes mūsų leidžiamame rajoniniame laikraštyje ir didelį norą dirbti, nes pastaruosius penkis metus sėdėjo namie su vaikais. Tikėtina jog sudėjus krūvon abiejų pusių privalumus ir norus galima pasiekti visai neblogų rezultatų. Problema tik tame kaip teisingai pasidalinti investicijas, rizikas ir, sėkmės atveju, – naudą.
Iš esmės tiek versle tiek ir likusiame žmonių bendravime vienas iš pagrindinių yra pasitikėjimo klausimas ir sugebėjimas suvokti kitos pusės poreikius ir motyvus. (reikalingas „galvojimas apie kitus“). Akivaizdu kad sugebėjimą suvokti kitų poreikius ir motyvus lemia intelektas, intuicija ir empatija. O kaip su pasitikėjimu? Kodėl kai kurie žmonės linkę daugiau pasitikėti aplinkiniais, o kiti „nepasitiki niekuo“? Spėju, jog nepasitikėjimas kitais (ypač „nepasitikėjimas niekuo“) iš esmės rodo žmogaus nepasitikėjimą savimi, savo intelektu, leidžiančiu adekvačiai įvertinti situaciją, kitų žmonių tikslus ir motyvus ir skirti situacijas kai pasitikėti galima, nuo tų, kuriose reikia iš tikro būti atsargiam. Dar vienas svarbus pasitikėjimą įtakojantis faktorius – tai mūsų turimas rezervas (materialine, fizine ir emocine prasme). Čia jau tinka tiesioginė analogija su pokeriu: turintis daugiau žetonų (ar pinigų) labiau pasitiki situacija ir gali žaisti plačiau ir rizikingiau.
Jei pažiūrėsime į bendravimą tarp žmonių kurie yra emociškai artimi ir svarbūs vieni kitiems (tėvai ir vaikai, seneliai ir anūkai, geri draugai ir pan), tai tiesioginio prašymo atveju netgi neturime verslo sandėrio situacijos, kurioje laimi (ar pralaimi) abi pusės. Normaliu atveju, motina, vaikui paprašius valgyti, nekelia klausimo ką jis jai už tai duos, tiesiog jaučia džiaugsmą ir malonumą, kad iš kiemo ar treniruotės parbėgęs vaikas valgo su apetitu. Lygiai taip pat ir jūs, geram draugui paprašius pagalbos, nekeliate klausimo kokią naudą iš to gausite. Psichologas Zenonas Streikus šioje vietoje žengia dar toliau. Jis teigia, kad padarydami gerą darbą netgi visai nepažystamam žmogui, psichologine prasme mes gauname daugiau nei paslaugos gavėjas ir tai atsimename ilgiau.
Dar vienas faktorius trukdantis mums atvirai ir tiesiogiai bendrauti su aplinkiniais yra irgi susijęs su mūsų pačių intelekto ir pasaulio suvokimo ribotumu. (ta prasme, jog kartais mūsų norai, lūkesčiai ir reikalavimai, nukreipti į kitą žmogų neturi jokio racionalaus pagrindo) Na kokiais logiškais, tiesioginiais argumentais įtikinti vaiką, kad sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią? Gal protingas tėvas, pakankamai brandžiam vaikui gali pasakyti: „Kai svečiuosiesi pas senelę, nueik sekmadienį su ja į bažnyčią, ji dėl to apsidžiaugs. Ir nesiginčyk su ja tikėjimo klausimais. Tu jau didelis. Būk protingas, suprask, kad skirtingi žmonės turi teisę turėti skirtingus požiūrius į pasaulį.“ Bet kiek yra protingų tėvų ir brandžių vaikų? Todėl nenuostabu, jog tokiais atvejais dažniausiai pasitelkiama valdžia ir manipuliacijos.
Nors apie tai neužsiminta citatoje iš „Psicholologija Tau“, kartais rezultatą mes pasiekiame jo visai nesiekdami, arba sąmoningai atsisakydami jo siekti.
Buda prašviesėjimą rado tik liovęsis jo ieškoti – kai leido jam ateiti pas jį. Kita vertus, niekas neabejoja, kad prašviesėjimas Budą aplankė kaip tik dėl to, kad jis bent šešiolika savo gyvenimo metų paskyrė jam siekti, šešiolika metų – ruošimuisi. Jis siekė ir nesiekė jo.“ (p. 528) M. Scot Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, Vilnius 2009.
Kalbant apie labiau žemiškus dalykus norėčiau papasakoti man prieš kokius 20 metų nutikusią istoriją. Nors ji kiek ilgoka, bet tuomet mane nustebino ir paliko gan gilų įspūdį:
Tuo metu dirbau G/s „Azotas“ profilaktoriumo techninės dalies meistru. Vadovavau keturiems kūrikams, trims santechnikams, trims elektrikams ir ūkvedžiui. Elektrikais ir santechnikais dirbo pensininkai, anksčiau dirbę gamybiniuose cechuose darbininkais ar inžinieriais. Elektrikas Stanislovas anksčiau dirbęs Automatikos ceche meistru, savo darbą išmanė, turėjo aukštąjį elektrotechninį išsilavinimą, bet buvo labai užsispyręs žemaitis. Kartą kitas elektrikas atkreipė mano dėmesį, jog Stanislovas neteisingai,(„galva žemyn“) montuoja tokį varlės tipo magnetinį paleidėją. „Judančiai daliai kabant žemyn, atjungimo momentu ji sutabaluos ir paleidėjas sudegs dėl elektros lanko“. Įvertinęs jog pastaba teisinga, paprašiau Stanislovą permontuoti el. paleidėją kitaip. Tačiau šis nesutiko motyvuodamas, jog visose elektros schemose įtampa turi būti pajungiama iš viršaus ir tokiu atveju kitaip prijungti neįmanoma. Trečias elektrikas irgi laikėsi nuomonės, jog taip sumontuotas paleidėjas sudegs. Pasitelkęs visą savo autoritetą ir vadybinius sugebėjimus pasiekiau tik tiek, jog Stanislovas sutiko, kad kas nors kitas gali permontuoti tą nelemtą paleidėją kitaip, bet jis pats to niekada nedarys, nes jis jį sumontavo teisingai. Pasiūlius tą darbą padaryti kitiems dviem elektrikams sulaukiau vienodo atsakymo: „Stanislovas montavo, padarė klaidą, tegu pats ir ištaiso“. Man situacija tapo labai sudėtinga, nes griebtis represinių priemonių prieš darbuotoją 25 metais už mane vyresnį, turintį panašų išsilavinimą ir daug didesnę, nei mano, patirtį, visai nekilo ranka. Galiausiai nenorėjau gadinti su darbuotojais susiklosčiusių, demokratiškų, draugiškų santykių, nes daugelį darbų jie padarydavo neraginami ir savo iniciatyva. Įsikišti tekdavo tik sprendžiant sudėtingesnes technines problemas, na ir panašias atvejais kaip šis. Ramiai pagalvojęs nusprendžiau, jog netgi neteisingai sumontavus minėtą paleidėją, sudegs tik jis, o variklis greičiausiai nenukentės. Tokie paleidėjai tais laikais gamykloje nebuvo deficitas, gal net ir profilaktoriume kur nors mėtėsi ant lentynos. „Montuok tą paleidėją kaip tau atrodo geriau – pasakiau Stanislovui – Jei sudegs permontuosim kitaip“. Ir buvau apstulbęs, kai kitą dieną priėjęs Stanislovas pasakė: „Ai, žinai sumontavau tą paleidėją kaip jūs visi norit, ko čia ginčytis“
Aš, aišku, nesigretinu Budai į kompanijąJ, bet ir šiuo atveju tikslą pavyko pasiekti tada kai nusprendžiau jo nesiekti. Žinoma šią situaciją galima pavadinti paprasčiausia nesąmoninga manipuliacija, bet visiem greičiausiai žinoma (o gal net ir išbandyta) situacija, kai žmogus atkakliai ir nuosekliai stengdamasis užmigti, gauna visai priešingą rezultatą. Ir sėkmingai užmiega tada, kai apie tai visai negalvoja. Kas gi čia kuo manipuliuoja?
Nežinia kiek esu teisus, bet spėju, jog poreikis demonstruoti valdžią ir naudoti manipuliacijas tiesiogiai susijęs su pasitikėjimo savimi stygiumi. Nepasitikintis savimi žmogus bijo leisti įvykiams tiesiog vykti savaime. Tokiu atveju atgauti pasitikėjimą bandoma ne tik manipuliuojant aplinkiniais žmonėmis, bet ir visa aplinka. Žmogus pastoviai kažką tobulina, griauna, stato, kasa, lygina, kerta, sodina, kovoja su kurmiais ir pienėmis pievoje ar bent jau stengiasi perstatyti baldus savo bute. Deja taip elgdamasis jis tik dar sparčiau, ir dažniausiai tuščiai, naudoja savo materialinius, fizinius ir emocinius rezervus. O užsibrėždamas tikslus, kuriuos pasiekti nerealu, ar reikalauja pernelyg daug resursų, (pvz. pakeisti kito žmogaus charakterį ar nugalėti kurmius jų stichijoje – pievoje) nesėkmės atveju, dar labiau pakerta pasitikėjimą savimi.
Iki šiol rašiau apie tris (keturisJ) pagrindinius būdus kuriais mes bendraudami siekiame savo tikslų. Nors gyvename XXI amžiuje ir didžioji dalis mūsų elgesio yra labai racionali ir tikslinga, tačiau netgi šiais, visuotinio neurotiško tikslingumo laikais, reikia nepamiršti dar vienos egzistavimo formos. Tai tiesiog buvimas. Kartais mes daugiau nuveikiame tiesiog savo buvimu, nei numatydami tikslus ir atkakliai jų siekdami.
Pavyzdžiui psichologas Olegas Lapinas, buvimą pastebi vaikiškų pasakų herojų gyvenime:
„Jeigu jūs įdėmiai perskaitysite vaikiškas istorijas apie Pūkuotuką, Ežiuką rūke arba Mumius Trolius, tai atrasite seną tiesą – jose labai gerbiama asmens teisė būti vienam. Taip, ne visi šių knygučių personažai nuolat vaikšto apsikabinę arba linksmai kvatoja nuo juokelių draugų būryje. Kartais vienas iš jų mėgsta tiesiog paspoksoti į žvaigždėtą dangų, pasėdėti tyloje prie jūros arba pavaikščioti nežinomais miško takais” (iš straipsnio “Delfyje”)
Šioje vietoje norėčiau įterpti dar vieną citatą iš to paties šaltinio (anoniminis komentaras iš „Delfi“ „Vox populi“)
„Ta proga galiu tik prisiminti, kokią pamoką, būdama dar jauna mama, esu gavusi iš savo mamos. Sėdėjome susitikę seniai nesimačiusios keturios moterytės – aš, mano sesuo, brolienė ir mano mama. Aplinkui zujo 7 mūsų trijų vaikiukai nuo 2 iki 10 metų amžiaus. Sėdėjome, šnekėjome, rodėme, žiūrėjome, aptarinėjome ir t.t., kai prie manęs prisiglaudė mano dvimetinukas – „mamyte paglostyk”. Atsakiau „pažaisk su sese, aš dabar neturiu laiko, vėliau paglostysiu”. Ir šioje vietoje gavau pastabą iš savo mamos „tu negali neturėti laiko vaikui. Gali neturėti laiko sutvarkyti namus, gali nespėti suplauti indus, bet neturi teisės nepaglostyti vaiko, kai jam to reikia.” Ir čia pat prisiminiau, kaip augome mes patys, anksti likę našlaičiais, mirus tėvui. Laiko mamai su trimis mažais vaikais, darbu mokykloje ir tuometiniu 60 arų „ūkeliu”, be kurio išgyventi kaime nebuvo įmanoma, katastrofiškai trūko. Manau, kad trūko ir fizinių jėgų. Tačiau, galėjo būti kiek pavėluotai pašertos kiaulės, paskutiniai kaime nuravimi daržai, ne kasdieną išplautos grindys (žinoma, tol, kol paaugome ir pradėjome tuos darbus dirbti patys) , bet tikrai nebuvo atvejo, kad būtume likę nepaglostyti ir nepaguosti, kai to reikėdavo, neapkamšyti prieš miegą, neišklausyti ir nesuprasti…O visiems sumigus…mama dar rasdavo jėgų išeiti į snieguotą kiemą ir sukelti vieną ant kito mūsų per dieną suritintus sniego kamuolius, kad išeitų „tvirtovės siena”, nes buvome per maži tai padaryti patys. Ir dabar, po daugelio metų, žinau, nors tada labai trūko gražesnio drabužio, padoresnio baldo, skanesnio kąsnio, bet meilės netrūko. Tiesą sakant, visi nepritekliai kažkaip savaime užsimiršo. Liko tik puikus ir šviesus vaikystės prisiminimas. prisiminimas, kad savo mamai – MES BUVOME SVARBIAUSI. To ji mokė ir mane: „visi darbai ir reikalai gali palaukti, o vaikui laiko turi rasti būtent tada, kai jam jo labai reikia, antraip, kai turėsi pakankamai laiko, savo vaikams jau gali būti nebereikalinga”..“.
Aišku šioje vietoje vertybės perduodamos ir žodžiu, bet mamos žodžiai „tu negali neturėti laiko vaikui“, be tos vaikystės, kai „BUVOME SVARBIAUSI“, iš esmės nereikštų nieko. Kita vertus akivaizdu jog mama aprašytame epizode ne auklėjo, ugdė, siekė, reikalavo, baudė, bet tiesiog BUVO mama kuri myli ir supranta. Tiesiog buvo greta kai vaikams jos reikėjo.
Tačiau kartais buvimas keičia pasaulį ir tada kai nesame greta. Neseniai perskaičiau Nando Parado knygą „Stebuklas Anduose“. Tai ne tiek pasakojimas apie 1972 metais Anduose nukritusį lėktuvą, kuriuo į Čilę skrido jaunų Urugvajaus regbininkų komanda, kiek vieno iš šešiolikos likusių gyvųjų – Nando Parado retospektyvinių pamastymų knyga apie gyvenimo kelią ir prasmę. Parašyta praėjus daugiau nei 30 metų po katastrofos, kurios, ir po to sekusio 72 dienų bandymo išgyventi, metu žuvo 29 žmonės. Tarp jų ir Nando motina, bei sesuo, kartu skridusios žiūrėti rungtynių.
Per visą knygą raudona gija eina mintis, jog autoriui išgyventi ir, ieškant pagalbos, perkopti kalnus, padėjo meilė tėvui, begalinis noras sugrįžti ir palengvinti jo netekties skausmą.
Noriu įkelti vieną citatą. Nors ji ir ilgoka, o apie buvimą kalbama tik pačioje pabaigoje.
„Mano dukroms pradėjus savarankiškai gyventi, tėvui suėjo aštuoniasdešimt aštuoneri, bet jis vis dar yra stiprus tiek savo kūnu tiek protu. Neįmanoma apibūdinti mūsų artumo jausmo. Prieš daugelį metų, iki tos nelaimės Anduose, jis man tapo daugiau negu tėvas; dabar jis yra pats artimiausias ir mylimiausias draugas. Mus sieja mūsų kančios ir netektys, tačiau taip pat didelis abipusės pagarbos jausmas ir, žinoma, gili, neginčijama, meilė. Nežinau ar mano tėvas suprato koks jis man buvo svarbus, kai buvau pražuvęs. Niekada nepamiršiu, ką jis pasakė netrukus po to, kai sugrįžau iš Andų.
– Aš viską dėl tavęs suplanavau, Nandai, – tarė jis. – Taip pat dėl Mamytės, Siuzės ir Grasielos. Viskuo buvo pasirūpinta. Aš jūsų gyvenimus surašiau it knygoje. Tačiau neplanavau, kad taip atsitiks. Šito skyriaus neparašiau.
Aš tai supratau kaip atsiprašymą. Nepaisant visų jo pastangų, kad būtume sveiki ir laimingi, jis nesugebėjo mūsų apsaugoti, ir širdies kamputyje glūdėjo mintis, kad kažkokiu būdu jis mus apvylė. Norėjau parašyti šią knygą, kad patikinčiau jį, jog yra neteisus. Jis manęs neapvylė. Jis išgelbėjo man gyvybę. Išgelbėjo papasakodamas istorijas man dar būnant vaiku, ir tos istorijos padėjo kalnuose surasti savyje jėgų. Jis išgelbėjo mane taip sunkiai dirbdamas, niekados nepasiduodamas ir savo pavyzdžiu mokydamas mane, kad viskas yra įmanoma, jei esi pasirengęs kentėti. Labiausiai jis gelbėjo mane savo meile. Nors niekada atvirai nerodė švelnumo, tačiau aš būdamas mažas niekad nesuabejojau jo meile. Tai buvo tyli, tačiau tvirta, gili ir tvari meilė. Kai buvau kalnuose, įstrigęs mirties šešėliuose, ta meilė buvo tarsi saugos trosas, pritvirtintas prie gyvųjų pasaulio. Kol laikiausi įsitvėręs tos meilės, aš nebuvau pražuvęs, aš buvau susijęs su savo namais ir savo ateitimi, ir galų gale būtent tas stiprus meilės lynas išvedė mane iš pavojaus. Manydamas, kad męs visi žuvę, mano tėvas be galo nusiminė, ir dėl savo skausmo jis apleido viltis dėl mūsų. Tačiau man reikėjo ne vilties. Jis išgelbėjo mane tiesiog būdamas tėvu, kurį myliu.“
Taigi žmonės „keičia pasaulį“ ne tik būdami greta. Pasirodo kartais galima daryti poveikį būnant už tūkstančio kilometrų. Dar platesne prasme galima pasakyti, jog kartais mums daro poveikį netgi tie, kurių jau senai nebėra… Amerikiečių psichologas Irvingas Yalomas, savo knygoje „Žiūrėti į saulę“, tokį poveikį (ar pėdsaką) pavadino ratilais. Ratilai, tai mūsų poveikis aplinkiniams. Net ir nesiekdami to, mes perduodam aplinkiniams savo mintis, požiūrius ir vertybes, ir nemanau jog tai visada galima vadinti manipuliacija.
Dar vienas momentas: tai ką mes darome planingai ir tikslingai, kai bandome savo ir artimųjų „gyvenimus surašyti it knygoje“, nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės kartais sugriauna kaip kortų namelį ir tada pasirodo, jog buvimas, tikrieji, giluminiai egzistencijos dalykai yra daug stabilesni ir svarbesni. Nors esu netikintis ir nekrikštytas, man labai priimtina psichologės Elonos Ilgiuvienės seminare pasakyta K. G. Jungo mintis: „Visa tai kas mano gyvenime įvyksta gero, be mano paties kryptingų pastangų – yra iš Dievo”
Tai, kad daug žmonių šiandieniniame skubančiame pasaulyje gyvena „džiunglėse“ ir kasdien „žaidžia pokerį“ – nenuginčijama. Kaip ir tai, kad manipuliacijos jiems labai padeda pasiekti einamuosius taktinius tikslus. Galima tik užjausti tokių žmonių artimuosius (jei jie jų dar turiL). Tačiau teigti, kad visas žmonių bendravimas susiveda į manipuliacijas – nelogiška, neteisinga ir nesąžininga. Tai primityvus figos lapelis bandant pridengti manipuliacijas, kurių jau nebesugebame nuslėpti nuo kitų (ir savęs). Neginčytina, jog manipuliacijos padeda pasiekti einamuosius mūsų gyvenimo tikslus. Tačiau kokia kaina? Manipuliacijos kaip ir melas – trumpalaikėje perspektyvoje rodos labai padeda, bet linkęs pats save dauginti ir žmonių santykius sugraužti kaip vėžys. Kita vertus gerai pagalvokim kas tie tikslai už kurių pasiekimą mokame tokią didelę kainą? Manau Olegas Lapinas, savo knygoje „Kai nubunda miegantysis“ labai taikliai nusakė iš kur atsiranda mūsų tikslai:
„Štai rytoj kai kurie iš mūsų pamatys kažką nuostabaus vitrinoje, ekrane ar spaudoje… Nesvarbu, ką. Tas vaizdelis įstrigs mūsų sąmonėje ir taps tikslu, kuriam pasiekti vystysime savo sugebėjimus.“
Žmonės, pagalvokim gerai, ar tas „kažkas nuostabaus, išvystas vitrinoje, ekrane ar spaudoje“ vertas to ką aukojame, juk tas vaizdelis vitrinoje ar ekrane dažniausiai yra elementari manipuliacija tų, kurie suinteresuoti iškišti mums savo produktą. Taip užsisuka dar vienas manipuliacijų ciklas… Iš tikro kyla gan svarbus klausimas: ar mūsų gyvenimo tikslai labiau atspindi gyvenimo prasmę ar tik diagnozę? Nes gal ne be reikalo dar Adleris pastebėjo, jog dažniausiai žmonių gyvenimo tikslus nulemia menkumo jausmai patirti vaikystėje. Jei jis šioje vietoje teisus, tai dažnai gyvenimo tikslus iš tikro galime laikyti paprasčiausiais neurozės simptomais.
Linkėčiau nepakliūti, bet tikėtina, jog kiekvienas kažkada galime atsidurti situacijoje, kai aplinkybės tiesiog verčia mus manipuliuoti, meluoti, smogti, o gal netgi užmušti kažką.
Mano vyresnioji dukra, po antro universiteto kurso dirbo kurorte, Atlanto pakrantėje, prie Niujorko. Laisvą dieną, važinėdama po salą dviračiu, ji susipažino su dviem jaunuoliais, privažiavusiais kabrioletu. Kiek pakalbėjus jie pasiūlė apsilankyti pas juos į svečius. „Pagalvojau, bus įdomu susipažinti su tėvais, pabendrauti su amerikonais“ – pasakojo dukra. Deja, užėjus į dviaukštį namą, pasirodė, jog ten nėra jokių tėvų. „O kai vienas iš vaikinų pasiūlė užlipti į antrą aukštą pasižiūrėti video, staiga labai aiškiai supratau, kad situaciją įvertinau labai neteisingai. Nežinia kaip būtų pasisekę iš ten išsimuilinti, bet, matyt iš baimės, protas pradėjo veikti labai tiksliai“. „O velnias – pasakė dukra – visai pamiršau, kad turiu susitikti su savo drauge“ Vaikinai iš kart susidomėjo, kur ji, ar ji taip pat lietuvė, ar graži, ir ar gali irgi ateiti į svečius. „Taip, mes susitarėm susitikti už kvartalo nuo čia ir būtinai tuoj abi sugrįšim pas jus“. Išsprukusi iš to namo dukrelė mynė į savo klubą neatsigręždama ir daugiau į panašias pažintis nesivėlė.
Šiame epizode akivaizdžiai matome melą ir manipuliaciją. Prieš tai pateisinant galima priekaištauti, jog dukrelė pati kalta, kad įsivėlė į šią istoriją, tačiau pagalvojęs kiekvienas atrastumėte situacijų, kai net ir padoriausio piliečio kailį gelbėja melas, manipuliacija ar greitos kojos. Bet tai neturi virsti kasdieninio gyvenimo taisykle.
Berods psichoanalizėje, kalbant apie žmogaus gynybinius sluoksnius ir kaukes, naudojamas gan vykęs svogūno įvaizdis. Pasinaudodamas šiuo įvaizdžiu galiu spėti, jog tikslų siekimas naudojantis valdžia ar manipuliacijomis vyksta pačiame viršutiniame, išoriniame asmenybės sluoksnyje.
Manipuliacinius metodus, kaip ir bet kokį elgesį, galima iš išvystyti ir nušlifuoti iki tobulybės. Tai suteikia galimybę pasiekti daugelį gyvenimo tikslų, ypač karjeros, finansų ar verslo srityse. Gal būt tai apie vienos iš savybių ištobulinimą rašė Stefanas Cveigas savo ese (kalba ten eina apie Balzako romanų herojus):
„Balzaką domina ne silpni, o vientisi žmonės, kiekvienu nervu, kiekvienu raumeniu, kiekviena mintim įsikirtę į vieną – nesvarbu, kokią – gyvenimo iliuziją: meilę, meną, gobšumą, narsą, atsidavimą, tingumą, politiką, draugystę. Į bet kokį simbolį, tačiau į šį – visiškai. Šie hommes a passion (aistros žmonės, pranc.), savo pačių sukurtos religijos fanatikai, nesidairo kairėn nei dešinėn. Jie kalba tarpusavyje skirtingomis kalbomis ir nesupranta vieni kitų. Pasiūlyk kolekcionieriui gražiausią pasaulio moterį – jis jos nepastebės; pasiūlyk įsimylėjėliui karjerą – jis ją niekins; pasiūlyk gobšuoliui ką nors kita, ne pinigų – jis nepakels akių nuo savo skrynios. Tačiau kiekvienas jų pražūtų leidęsis suviliojamas, išmainęs savo aistrą į kitą. Mat nenaudojami raumenys suglemba, metų metais neįtemptos sausgyslės sudiržta, ir visą gyvenimą buvęs vienintelės aistros virtuozas, vienintelio jausmo atletas tampa niekdariu ir tižena bet kurioje kitoje srityje Kiekvienas iki monomanijos įaudrintas jausmas prievartauja kitus, kasa jiems duobę ir priverčia nudžiūti, tačiau susiurbia jų energiją. Visas meilės peripetijas ir visus jos laipsnius – pavydą ir gedėjimą, nusikamavimą ir ekstazę – gobšuolis patiria per taupymo maniją, kolekcionierius per rinkimo įnirtį, nes bet kuri absoliuti tobulybė susumuoja jausmų galimybes.“ Stefan Zveig Trys meistrai Balzakas Dikensas Dostojevskis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilnius 2010 p. 26,27.
Kiek keista, kad tarp žmogiškųjų aistrų S. Cveigas nepaminėjo manipuliacijos, nors, pavyzdžiui man būdingą, tingumą, kažkodėl prisiminėJ. Bet šia citata aš tik norėjau išryškinti mintį, jog kartais vienas bendravimo būdas (ypač kai jis duoda labai gerus rezultatus aiškiai apčiuopiamoje, materialioje srityje), gali sukelti jausmų ir elgesio įvairovės atrofiją kitose asmenybės dalyse. Geras manipuliacijų įvaldymas, nuoseklus ir sėkmingas jų naudojimas bei propagavimas, atima tikrų, realių, sveikų santykių, paremtų abipuse pagarba ir pasitikėjimu, atsiradimo galimybę. Nuskurdina jausmus ir suvokimą iki siauro materialių vertybių spektro. Gal tokius atvejus turėjo omenyje Arturas Šopenhaueris vartodamas filisterio sąvoką?
„Ta proga norėčiau dar priminti, kad žmogus, kuris dėl ribotų – beje, visai normalių – protinių sugebėjimų neturi dvasinių poreikių, yra vadinamas filisteriu; tai grynai vokiškas žodis, imtas vartoti studentų, bet vėliau įgijęs bendresnę prasmę ir iki šiol tebevartojamas savo pirmine „mūzos vaikui“ priešinga reikšme. … Aš tą sąvoką filosofiškiau apibrėžčiau taip: filisteris – tai žmogus, nuolat ir nepaprastai rimtai užsiėmęs tikrove, kuri visai nėra tikrovė. … Dėl tos priežasties jam niekada neateis į galvą vertinti ką nors pagal dvasines savybes, ypač reikšti savo pagarbą: vieninteliai pagarbos ir pripažinimo verti dalykai jam yra tik visuomeninė padėtis, turtas, valdžia ir įtakingumas – jo išmanymu, pačios didžiausios vertybės, kurių ir pats labiausiai trokšta.“Arthur Schopnhauer, Gyvenimo išminties aforizmai Vilnius, Tyto Alba 2007 p.48,50
Manau frazė: „dėl ribotų – beje, visai normalių – protinių sugebėjimų“ atsirado todėl, jog Šopenhauerio laikais nebuvo termino „emocinis intelektas“ (nei populistine, nei moksline prasme), ir „visai normalūs protiniai sugebėjimai“, reiškia puikų racionalųjį, „digitalinį“ intelektą (IQ), o „riboti protiniai sugebėjimai“ – rimtas problemas žmogaus emocinėje srityje.
Gal būt dėl to, jog pats esu netikintis ir netgi nekrikštytas, drįsčiau teigti, jog dvasinės vertybės, tai ne tik religija ir dekalogas:
„Moralumas nėra nei ekonominė, nei teisinė kategorija. Tačiau vertybinis mąstymas yra lyg vandenyje ištirpęs deguonis, be kurio žuvys uždūsta. Jo nesimato, bet jis lemia visuomenės sveikatos būklę. Gyvybinga visuomenė turėtų būti pagrindinis valstybės tikslas. Sergančios visuomenės nariai išsibarsto po sveikąsias, nebelieka vidinių galių apsivalyti ir atsinaujinti, ir valstybei prasideda sąstingis, virstantis gangrena“. (Ramūnas Bogdanas, iš straipsnio Delfyje)
Citatoje paminėtas tik moralumas ir vertybinis mastymas, tačiau yra tikrai ne viena nemateriali ir ne teisinė vertybė kuri „ lyg vandenyje ištirpęs deguonis“ būtina ir valstybei, ir, juo labiau, asmeniniams žmonių santykiams, jei norime išvengti „gangrenos“.
Apibendrindamas galiu pasakyti, jog žmonių bendravimas praktiškai visada turi kažkiek visų elementų: valdžios naudojimo, manipuliacijų, atviro ir tiesaus savo norų ir tikslų deklaravimo, na ir buvimo. Gal būt visų žmonių gyvenime pasitaiko situacijų kur manipuliacijos išvengti labai sunku ar neįmanoma. Lygiai kaip kasdien mes sutinkame ir bendraujame su įvairiausiais žmonėmis, vieni jų linkę manipuliuoti mažiau, kiti daugiau, čia vargu ar ką įmanoma ir reikia keisti. Mano manymu labai pasisekė vaikams turintiems tėvus, labiau linkusius į atvirą bendravimą nei manipuliacijas. O suaugusieji turi pakankamai galimybių rinktis su kuo ir kaip bendrauti.
Jei nelaikome manipuliacijų įprastu ir savaime suprantamu elgesiu, galime pastebėti kur ir kada pradedame manipuliuoti savo artimaisiais. Tada turime labai gerą progą pamastyti, kodėl taip atsitinka, kaip galėtume pasiekti savo tikslus be manipuliacijų ir jei ne, tai ar mūsų siekiami tikslai tikrai verti tokios kainos kurią už juos mokame. Aišku, tam reikia laiko ir visapusiško intelekto (IQ ir EQ) resursų.
Nemanau, jog mano išsakytos mintys gali iš esmės įtakoti manipuliavimo fanų vertybinę sistemą (pasak S. Cveigo to reikėtų netgi vengti, nes kiekvienas staigus pokytis gali sukelti asmeninę katastrofą). Ši tekstą rašiau daugiau vedamas poreikio susisteminti savo mintis šia tema, na ir daugumai žmonių būdingo noro propaguoti ir skleisti savo „tikėjimą“, savo vertybes.
