Šeštasis prancūzų režisieriaus Saffy Nebbou pasirodymas – filmas „Antroji aš“ (Who You Think I Am), pristatytas 2019-ųjų „Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje” (Berlinalėje), specialioje programoje Berlinale Special ir šių metų „Kino pavasaryje”. Filmas pastatytas remiantis to paties pavadinimo prancūzų rašytojos Camille Laurens novele, parašyta 2016 m. Šios kino juostos žvaigždė, aktorė Juliette Binoche, kurios ilgametė patirtis ir daugybė pelnytų apdovanojimų kalba patys už save.
Į šeštą dešimtį įkopusios aktorės amžius ir tobuli aktoriniai įgūdžiai puikiai pasitarnauja pagrindinei filmo herojei – pusamžei literatūros profesorei Kler Milo, išgyvenusiai skaudžias skyrybas su vyru, santuokoje praleidus du dešimtmečius. Sutuoktiniui ją iškeitus į perpus jaunesnę Kler dukterėčią, profesorė paguodos taip pat ieško santykiuose su jaunesniais vyrais. Užmezgusi neįpareigojančią draugystę su jaunu vyriškiu, vardu Ludo, ji sunkiai pakelia šio abejingumą tolimesniems santykiams.
Pajutusi, kad jos kūnas sensta, ir suvilioti jaunesnius už save taps vis sunkiau, Kler nusprendžia įkūnyti save kitame asmenyje: socialiniame tinkle susikuria netikrą anketą, apsimesdama 24-erių mados sferoje besisukančia Klara, tam panaudoja savo dukterėčios nuotraukas. Visai neplanuotai užmezga ryšius su Ludo kambarioku, fotografu Aleksu. Neįtikėtinai greitai užsimezgęs pokalbis abu jo dalyvius įtraukia taip, kad greitai abu nebegali išmesti vienas kito iš galvos. Online žinutės neilgai trukus perauga į telefoninius pokalbius, galvą dėl Klaros pametęs Aleksas geidžia susitikti gyvai, tačiau Kler ir toliau sėkmingai žaidžia savo sukurtą žaidimą ir neatskleidžia savo tikrosios tapatybės, taip kelissyk nuvildama į sutartą vietą atvykusį ir jam galvą apsukusios Klaros neradusį Aleksą. Žaidimui užsitęsus, Kler nusprendžia nustoti. Jaunajam fotografui ištrynus savo anketą, Kler sunerimusi, tačiau neišsiduodama susitinka su Ludo, kuris užsimena, kad jo kambariokas, neištvėręs fiktyvios internetinės draugystės, automobiliu nė nestabdęs nulėkė nuo skardžio.
Filmo siužetas pasakojamas per profesorės Kler apsilankymus pas savo naują psichiatrę, daktarę Bormans. Jausdamasi situacijos šeimininke, profesorė pati renkasi, ką ir kaip atskleisti savo naujajai daktarei, todėl žiūrovas negali pasakojimų priimti už gryną pinigą – greitai savo pacientę perpranta ir psichiatrė, kuri iškvočia nutylėtas detales, ir tam, kad visus įvykius sudėliotų į savo vietas, susitinka su Ludo.
Pasakojama istorija nustebins ir visko mačiusius dramų mėgėjus – gerai apgalvoti siužeto vingiai ir detalės, puikiai tarpusavyje derantis situacijos rimtumas ir komiškumas padeda žiūrovui geriau pažinti pagrindinę filmo veikėją. Jos pačios pasakojamos istorijos vedami galime susidaryti įspūdį, kuris antrojoje kino juostos pusėje nesunkiai pasikeis.
Pasak režisieriaus, S. Nebbou, filme buvo siekiama pabrėžti visuomenėje ypač gają problemą – moterys, sulaukusios penkiasdešimties, tarsi pranyksta. Visa, kas lieka – tai karjera ir šeima, neretai viena iš jų pradeda byrėti. Tuomet sugriuvusį pasitikėjimą savimi tampa itin sudėtinga atstatyti – būtent tai matome ir J. Binoche atliekamame vaidmenyje.
Techniniu aspektu didelį vaidmenį kino juostoje atlieka atspindžiai – dažnai regimos veidrodyje ar stikle atsispindinčios scenos vaizduoja trapią ribą tarp realybės ir melo, kuri pamažu pradeda byrėti. Net tokios elementarios scenos, kaip antai Kler naršymas feisbuke, nekelia nė menkiausių abejonių – veiksmai atrodo įtikinamai ir įtraukiančiai, nors, anot režisieriaus, būtent šių elementarių veiksmų atvaizdavimas atrodė kelsiąs daugiausia keblumų. Montažo metu suskurtas dramatiškas vaizdas, dėmesys garso detalėms – klaviatūros klavišų tarškėjimas, aiškūs ir skambūs naujų žinučių garsai palieka malonų įspūdį ir padeda sustiprinti tam tikrose scenose tvyrančią atmosferą.
Užtikrinta aktorių vaidyba ir visiškas įsijautimas į vaidmenį parodo susirinkus profesionalų komandą. Pagrindinės herojės rolę atlikusi Juliette Binoche nepriekaištingai atitiko savo įkūnytą personažą. Kritinėse situacijose nutaisytos veido išraiškos ir abejonių nekeliančios emocijos nė sekundei neleidžia suabejoti Kler tikrumu. Mažesnius vaidmenis atlikę aktoriai taip pat parodė aukščiausią klasę – pradedant paauglystės ir tėvų skyrybų kankinamais profesorės sūnumis, ir baigiant daktare Bormans.
„Antroji aš“ – nenuspėjamų siužeto vingių kino juosta, vaizduojanti visuomenėje egzistuojančias, tačiau opias ir dėl to neretai nutylimas problemas – pusamžes moteris dažnai kankinantį nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą bei socialiniuose tinkluose klestinčias netikras tapatybes. Per psichoterapijos prizmę pasakojama istorija gali pasirodyti artima neretam žiūrovui, ir tai tik sustiprina realios istorijos įspūdį. Įtaigi techninė kino juostos pusė įtraukia ir nesunkiai padeda pajusti filme tvyrančią atmosferą, o puikiai atliktas aktorių darbas vainikuoja gerai išplėtotą ir surežisuotą istoriją.
