Apie gangsterius buvo kalbama visais laikais, tačiau tai kaip juos įsivaizduojame susiformavo 3-4 dešimtmetyje Amerikoje. Garsiausias visų laikų ir liūdnai pagarsėjęs mafiozas Amerikos istorijoje buvo Alphonse‘as Gabriel‘is Al‘as Capone. Jo istorija buvo pasakojama dešimtyje išgalvotų ir tikroviškų filmų, televizijos laidų, knygų ir kitų žiniasklaidos priemonių. Tai įspūdinga kolekcija vyrui, kurio sėkmė ir gyvenimas iš tikrųjų buvo gana trumpi.
Geriausiai žinomas, kaip Al‘as Capone, Alphonse‘as Gabriel‘is Capone gimė 1899 metais Brukline, Niujorke italų imigrantų šeimoje. Nors daugelis 20 amžiaus pradžios Niujorko gangsterių buvo iš nuskurdusios aplinkos, taip nebuvo su Capone. Jis buvo iš garbingos ir profesinės šeimos, tėvas buvo kirpėjas, o motina – siuvėja. Capone‘ių šeima buvo įprastinė, įstatymų besilaikanti, nors ir triukšminga šeima. Niekas nė negalėjo pagalvoti, kad vienas iš šios šeimos sūnų taps nusikalstamo pasaulio dalimi.
Žinomo gangsterio polinkis į smurtą ir žiaurumą pasireiškė dar jam būnant vaikui. A. Capone buvo perspektyvus moksleivis, tačiau sulaukęs 14 metų buvo pašalintas iš mokyklos, nes sumušė mokytoją. Po to jis dirbo įvairius neįprastus darbus – kaip saldainių pardavėjas, boulingo tako prižiūrėtojas, darbininkas amunicijos gamykloje, pjaustytojas knygų rišykloje, tuo pat metu jis priklausė ir kelioms vaikų gaujoms, kurios tuo metu Niujorke buvo pagarsėjusios vandalizmu ir smulkiais nusikaltimais. Po kurio laiko A. Capone prisijungė prie James‘o gatvės berniukų gaujos, kuriai vadovavo Johnny Torrio, žmogus, kuris taps jo gyvenimo vadovu, nariu, kuris buvo susijęs su „Five Points“ gauja ir prie kurios galiausiai prisijungs ir pats Capone.
1917 m. Al‘ui Caponei įžeidus vieno iš Harvard Inn kliento seserį kilo muštynės, kurių metu žiaurus gangsterio veidas buvo sužalotas, likus randams spauda jį pavadino Randuotu veidu (ang. Scarface). Tiesa, pačiam Capone‘i tokia pravardė nepatiko. Per visą savo gyvenimą mafiozas turėjo ir daugiau pravardžių, nusikaltimų bendrininkai jį vadino Didžiuoju draugu, o draugai jį pažinojo, kaip „Snorkį“, kas žargoniškai reiškė puošniai apsirengusį.
Po metų 1918 m. Capone vedė Mae Coughlin, su kuria turėjo sūnų Sonny ir liko susituokęs iki pat savo mirties.
Gyvendamas Niujorke A. Capone padarė ne vieną nusikaltimą dėl kurio buvo įtariamas policijos, tačiau jį išgarsino menko banditėlio nužudymas bare. Tiesa, tuo metu dėl liudininkų ir įkalčių stokos, jis nebuvo nuteistas, bet bylos viešumas jam suteikė žinomumą, kurio jis niekada nesitikėjo. Augant Capone‘s reputacijai, kaip savo statuso žmogus, jis vis vien reikalavo būti be ginklo, tačiau jį visada lydėdavo bent du apsauginiai, o kelionės būdavo planuojamos tik naktį ir tik išimtiniais atvejais dieną. 1920 m. J. Torrio, kuris prieš gerą dešimtmetį persikėlė į Čikagą, pakvietė Capone prisijungti prie jų augančios įmonės Vėjuotame mieste, kitaip dar žinomą, kaip Čikagą. Yra keletas istorijų, kodėl A. Caponei buvo pasiūlyta persikelti į Čikagą, viena iš jų, kad sunkiai sužeidęs kitos gaujos narį jis turėjo slėptis, ir kita, kad buvo tiesiog užverbuotas Torrio buvusio Bruklino mafiozo. Atsikėlęs į Čikagą Capone su žmona, sūnumi, motina ir broliais apsigyveno kukliame name viduriniosios klasės rajone. Kaimynams jis pasakojo, kad yra naudotų baldų pardavėjas.
Tais pačiais metais, kai A. Capone atvyko į Čikagą buvo nužudytas, jo ir J. Torrio bosas Jim‘as Colosimo‘as (yra manoma, kad nusikalstamos veiklos vadeivą įsakė nužudyti pats Torrio, o jo bendrininkas buvo Capone). Po jo mirties vadovo postą užėmė Torrio, o jo dešiniąja ranka tapo pats Al‘as Capone. Tiesa, Torrio vadovavimas buvo gana trumpas.
1925 m. išpuolio metu jis buvo pašautas varžovų gaujos, o netrukus ir suimtas dėl nelegalios spirito varyklos veiklos. Jam pasitraukus iš vadovo posto į valdžią atėjo Al‘as Capone, jis tapo Čikagos nusikaltimų caru, vykdančiu lošimus, prostituciją, reketą, kitas nusikalstamas veiklas bei plečiančiu savo teritorijas, nušaudamas konkurentus ir varžovų gaujas. Jo turtas 1927 m. buvo įvertintas beveik 100 mln. dolerių. Dar kartelį pasikeitus jo statusui, jis savo būstinę perkėlė į „Metropole“ viešbutį ir nusprendė tapti labiau matomu bei teismo įžymybe, tai apėmė broliavimasi su spauda, lankymasi operoje. Capone skyrėsi nuo daugelio viešumos vengusių gangsterių, jis visada buvo puošniai apsirengęs ir siekė būti vertinamas kaip garbingas verslininkas bei bendruomenės ramstis.
Garsiausias gaujos sušaudymas buvo Šv. Valentino dienos žudynės Čikagoje 1929 m. vasario 14 d. Žudikai, Al‘o Capone‘s gaujos nariai, persirengę policijos pareigūnais ir apsimesdami, kad vykdo reidą prie sienos sustatė septynis Bugs Moran gaujos narius ir juos sušaudė. Kadangi tokie nužudymai buvo kruopščiai planuojami, o nusikaltėliai turėjo įtakos politiniams lyderiams, gaujų žudikai būdavo retai atpažįstami, dar rečiau traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir beveik niekada nebūdavo nuteisiami. Po daug viešų spėlionių, kad nužudymą užsakė A. Capone, kuris žudynių metu buvo Floridoje, byla taip ir liko neišspresta. Nors Capone niekada nebuvo apkaltintas šiuo nužudymu, spaudos buvo įamžintas kaip negailestingiausias, baimingiausias, protingiausias ir elegantiškiausias iš visų gaujų vadeivų.
Tais pačiais metais jį suėmė dėl teismo niekinimo, nors A. Capone‘i grėsė metai kalėjimo ir 1000 dolerių bauda, jis pasinaudojęs obligacija išėjo į laisvę. Tačiau Capone bėdos tik prasidėjo. JAV iždo specialusis žvalgybos skyrius jau buvo pradėjęs rengti jam mokesčių vengimo bylą.
Tiesa, tais pačiais metais Al‘as Capone ir jo asmens sargybinis buvo areštuoti, išėję iš kino teatro, už paslėptą ir nelicencijuotą 38 kalibro revolverį, dėl ko gangsteris buvo nuteistas vieneriems metams. Jam patekus į kalėjimą Filadelfijos laikraščiai rašė, kad Capone kameroje buvo puikūs baldai, gražūs pledai, skoningi paveikslai ir puošnus radijas. Capone buvo areštuotas tuo metu, kai Čikagoje didėjo gaujų smurtas, ir jis dažnai buvo kaltinamas tyčia pasislėpęs kalėjime. Jis išleido tūkstančius dolerių bandydamas išsivaduoti ir visą gyvenimą neigė, kad atvyko į Filadelfiją slapstytis. Vėliau jis buvo paleistas iš kalėjimo už gerą elgesį, tačiau buvo įtrauktas į Amerikos „Ieškomiausių“ sąrašą, kuris viešai pažemino mafiozą, kuris taip norėjo būti vertas žmonių.
1939 m. Al‘as Capone pripažino esąs kaltas dėl mokesčių vengimo ir sausojo įstatymo nesilaikymo, manydamas, kad tai jam sutrumpins kalėjimo laiką iki dviejų su puse metų, tačiau teisėjas tai paneigė. Kaip ir buvo tikėtasi Capone‘s pakalikai įsigijo prisiekusiųjų sąrašą tikėdamiesi juos papirkti, tačiau teisėjui įžengus į teismo salę buvo pareikalauta pakeisti prisiekusiuosius, kas šokiravo A. Caponę ir jo advokatą. Galiausiai gangsteris buvo nuteistas 11 metų kalėjimo.
Po įkalinimo jis pasitraukė iš gaujos, o vadovavimą perėmė vienas iš jo mokinių. Pirmiausia jis buvo įkalintas Atlantos kalėjimę, tačiau po poros metų, kai paaiškėjo, jog jis papirko kalėjimo pareigūnus, kad gautų tai, ko jis norėjo, lygiai taip pat, kaip tai padarė Filadelfijoje, buvo perkeltas į Alkatrazą – maksimalaus saugumo lygio kalėjimą, skirtą ypač smurtavusiems ar turintiems kitų drausmės problemų nusikaltėliams laikyti. Būnant Alkatraze Capone‘i buvo atlikta medicininė apžiūra, kuri parodė, jog jis serga paskutine sifilio stadija.
Pablogėjus Al‘o Capone‘s būklei, kalėjimo gydytojai gydė jį maliarijos injekcijomis tikėdamiesi, kad maliarijos sukeltas karščiavimas sunaikins sifilį. Vietoj to, gydymas pasirodė beveik mirtinas Capone. Blogėjant gangsterio sveikatai jis buvo išleistas iš kalėjimo, po kurio tiesiai pateko į Baltimorės ligoninę, kur gydytojai atlikę tyrimus nustatė, jog jo intelektas lygus 12 metų vaikui. Po ligoninės jis išvyko į savo namus Floridoje. Ala‘as Capone tapo vienu iš pirmųjų civilių, gavusių peniciliną nuo sifilio, nors jau buvo per vėlu jį išgydyti. 1947 m. patyręs insultą ir susirgęs plaučių uždegimu Al‘as Capone mirė savo namuose Floridoje.
