Jau daugumai žmonių Lietuvoje Antanas Sniečkus – tik tolima praeitis, tačiau kai kam jis vis dar atmintyje išlikęs gyvas žmogus. Visuomet besišypsantis, linksmas, malonus, nors kitais kartais ir griežtas, reiklus, oficialus. Matyt, Antanas Sniečkus gyvenime, kaip ir politikoje, dažnai keisdavo savo veidą. Nes galų gale jis visiems įtiko: paprastiems žmonėms, kadangi parduotuvių lentynose būdavo prekių, Kremliui – nes visuomet liaupsindavo Maskvą ir jos klausydavo, prolietuviškai nusiteikusiems komunistams – už pastangas atsižvelgti į Lietuvos interesus, o rusams – už „internacionalumą“. Galiausiai laiko samanos apdengė kraujais apsipylusią žaizdą lietuvių tautos istorijoje – genocidą, trėmimus, persekiojimus, kuriuos autorizavo ne kas kitas, o pats Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto (LKP CK) pirmasis sekretorius, valdžioje išbuvęs 33 metus, Antanas Sniečkus.
Nors šis politinis veikėjas buvo aršus komunistas, bolševikas, marksistas, leninistas ir Stalino sekėjas, jis negimė kaip tikras proletaras – ne skurde, engiamas ir blaškomas gyvenimo audrų, o pasiturinčio Suvalkijos ūkininko, kuris kasmet būdavo renkamas valsčiaus viršaičiu, šeimoje 1903 m. sausio 10 d. Būdamas visai jaunas netgi buvo labai religingas – niekas net nenutuokė, į ką užaugs mažasis Antanukas. Tačiau 1915 m. artinantis vokiečiams visa Sniečkų šeima su karo pabėgėliais pasitraukė į Rusijos gilumą ir apsigyveno Voroneže. Ten Antanas Sniečkus baigė gimnaziją, kurioje išryškėjo jo valia, ryžtas ir karštas, maištingas būdas. Taip pat Rusijoje Sniečkus susipažino su komunistine ideologija ir tapo tikru bolševiku. „Mano gimimo diena iš tikrųjų yra 1917 m. spalio 17 d.”, – tvirtino jis apie bolševikinio perversmo ir komunizmo įsitvirtinimo Rusijoje dieną. 1918 m. grįžo į Lietuvą, o 1920 m. rugpjūtį, būdamas vos septyniolikos metų, įstojo į nelegalią Lietuvos komunistų partiją ir atsižadėjęs tėvų bei nepriklausomos Lietuvos tapo SSRS ištikimu komunistu ir juo išliko iki gyvenimo galo.
Sniečkus žavėjosi Stalinu. Kaip teigia istorikas Vytautas Tininis, „Stalinas Sniečkui tada buvo tikras marksistas, Lenino mokinys ir pasaulinio proletariato vadas. Ypač Sniečkui imponavo stiprus Stalino charakteris, nekompromisinis jo požiūris į socializmo sukūrimą Sovietų Sąjungoje.“ Tas „nekompromisinis požiūris“, žinoma, reiškė „klasinių priešų“ šlavimą iš kelio juos žudant, persekiojant, ištremiant ir kitaip engiant. O tiesa ta, kad Sniečkus, kaip ir Stalinas, kaip ir visi kiti totalitarinio režimo vadai, siekė pašalinti iš kelio bet kokius konkurentus, kol tie konkurentai patys nepašalino vadų. Nes totalitarinėje Sovietų Sąjungos sistemoje nebuvo galima pasitikėti visiškai niekuo. Bendrapartiečiai gers ir juoksis už to paties stalo neoficialiame susitikime, tačiau kitą akimirką gali perkąsti vienas kitam gerkles. Kiekvienas komunistas eidamas į darbą Kremliuje nebūdavo tikras, kad vakare grįš pas žmoną ir vaikus. Jei būdavai komunistas ir sėdėdavai aukštame poste, tai kitą dieną jau galėdavai jo netekti. O labiausiai valdžios žmonės to ir bijo – prarasti valdžią. Sovietinėje sistemoje taip pat buvo bijomasi netekti gyvybės.
Sniečkus su Stalinu buvo ne kartą susitikę ir iš visko buvo matyti, kad Stalinui Sniečkus patinka. Kartą SSRS vadovas pasakė savo pavaldiniui: „Žinai, Antanai, turbūt visoje Tarybų Sajungoje mes tik su tavimi abu esame tikri šimtaprocentiniai revoliucionieriai-komunistai.“ Sniečkus nesmerkė Stalino už jo padarytus nusikaltimus žmonijai, nes teigė, kad tai ne Stalinas kaltas, o jo „aplinkos žmonės“. Maža to, Sniečkus pateisino visus žudymus, trėmimus ir persekiojimus, nes manė, kad tai „klasinė kova“, kad norint įvesti bolševikinį režimą neapsieinama be revoliucinių priemonių. „Klasiniai priešai“ būdavo ne tik prieš sovietinę sistemą veikę asmenys, tačiau ir jų šeimos su vaikais ir moterimis.
Vos įstojus į Lietuvos komunistų partiją, Sniečkų akylai sekė Lietuvos saugumas. 1921 m. jį netgi suėmė, bet pritrūkus įkalčių – paleido, ir Sniečkus nelegaliai išvyko į Sovietų Rusiją, į Smolenską, kur gyveno iki 1925 m., baigė Smolensko universiteto darbininkų fakultetą, dirbo prie komunistinės spaudos. 1925-1926 m. studijavo G. Plechanovo liaudies ūkio institute Maskvoje. 1927 m. grįžo į Lietuvą ir tapo LKP Centro komiteto sekretoriato narys, laikraščių „Tiesa“, „Šalin fašizmas“ redaktorius. Pasak V. Tininio, „Sniečkus buvo vertinamas kaip vienas labiausiai marksistiškai išsilavinusių LKP vadovybės narių.“
Apskritai LKP Lietuvoje tarpukariu neturėjo labai didelės politinės įtakos. Nei jie buvo labai veiklūs, nei juos palaikė žmonės. LKP tik aktyviai leido propagandinę literatūrą. Maskva, žinoma, nebuvo patenkinta tokiais rezultatais, jiems kilo įtarimų (įtarė, kad partijoje yra šnipų, ir tai buvo tiesa, nes vien LKP užsimaskavę dirbo apie 200 Lietuvos saugumo narių), todėl prieš II pasaulinį karą pradėjo tikrinti ir „valyti“ pačius komunistus. Į šį „valymą“ vos nepateko ir pats Sniečkus, tačiau jį apsaugojo laimingas atsitiktinumas.
1940 m. birželio 1 d. Sniečkus buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų. Tačiau neilgai trukus Lietuva buvo okupuota, o Sniečkus paleistas į laisvę. Apibendrinant jo veiklą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu galima sakyti, kad jis intensyviai stengėsi padėti sovietams įsivyrauti Lietuvoje, tačiau pats niekad nesiiimdavo savarankiškų politinių veiksmų, o nuolankiai vykdydavo Maskvos direktyvas.
Išėjus iš kalėjimo Sniečkui prasidėjo nauja era, kai jam nebereikėjo slapstytis ir bėgti nuo Lietuvos valdžios. Dabar jis pats buvo oficiali valdžia. Atsidūrus laisvėje Maskva jį paskyrė eiti Vidaus reikalų ministerijos valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas. Tuo metu tai buvo svarbiausias postas Lietuvoje, kadangi Lietuvos likimą sprendė ne komunistų partija, o NKVD. Taip pat šios pareigos reiškė, kad jas užimantis asmuo turės šluoti iš kelio „klasinius priešus“. Sniečkui tai reiškė, kad turės žudyti ir persekioti savo tautiečius. Tačiau Sniečkus nesipriešino ir taikiai sutiko su Maskvos nurodymais. Jis nenorėjo pats tapti „liaudies priešu“, nes gerai žinojo, ką tai reiškia.
Taigi 1940 m. liepos 7 d. patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikš.-demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Liepos 10 d. atšaukė iš atostogų visus departamentų ir saugumo policijos apygardų darbuotojus, kurie naktį iš liepos 11 į 12 d. pradėjo vykdyti pirmąją masinę „valymo nuo nepageidaujamų elementų“ Lietuvos gyventojų areštų akciją. Tai buvo lietuvių genocido pradžia, sukrėtusi visą Lietuvą.
Sniečkui šis darbas nebuvo malonus, tačiau pasirinkimo jis neturėjo, kadangi nepaklusti Maskvai reikštų jo paties mirtį, ir suprato savo poelgį kaip istorinę būtinybę pagal marksizmo klasių kovos teoriją. Vėliau per likusius savo valdžios metus jis nė karto neužsiminė, kad gailisi dėl to, ką padarė.
Nuo „nepageidaujamų elementų valymo“ neišsisuko net Sniečkaus giminaičiai. Jo pusbrolis Pranas Dailidė už „antisovietinę veiklą“ buvo suimtas ir išsiųstas į SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Krasnojarsko pataisos darbų lagerį (Kraslagą), kur jam skyrė 10 m. pataisos darbų lagerio bausmę. Iškalėjęs vos penkerius metus, P. Dailidė mirė. Oficiali mirties priežastis – kepenų vėžys. Visa jo šeima 1941 m. birželio 14 d. “kaip socialiai pavojingo elemento šeimos nariai“ buvo ištremti į Staro Baradinsko rajoną Altajaus krašte. Į Altajaus kraštą taip pat buvo ištremtas ir kitas Sniečkaus pusbrolis ūkininkas, agronomas Antanas Stankūnas. Kaip buvo teigiama 1940 m. liepos 28 d. vieno agento pranešime, „1939 m. Vilniaus m. perdavimo Lietuvai metu, jis [A. Stankūnas] grįžęs iš Vilniaus skleidė tarp gyventojų gandus, kad Raudonoji armija įžengė į Vilnių apiplyšusi ir alkana“, kalbėjo, kad Sovietų Sąjungoje „darbininkai ir valstiečiai kenčia badą“. Taigi A. Stankūną ištrėmė už „samdomosios darbo jėgos eksplotavimą“, „šiurkštų elgesį su gyventojais“, „šmeižikišku“ gandų apie Raudonąją armiją skleidimą.
Sniečkus žinojo apie represuotus giminačius. Jo broliai ir seserys bandė užtarti juos, tačiau Sniečkus teatsakė, kad „jie yra buožės“ ir jiems „taip pat atėjęs laikas naudingiau padirbėti“. Kaip teigė vienas Sniečkaus patikėtinis, „patys pavojingiausi ir kruviniausi žmonės istorijoje ir yra tie, kurie nuoširdžiai ir nuosekliai tarnauja abstrakčioms idėjoms“. Būtent toks žmogus 1940 m. rugpjūčio 15 d. perėmė Lietuvos valstybines valdžios funkcijas, tapęs LKP CK I sekretoriumi. Stalininiu laikotarpiu vykdė lietuvių ir kitų tautų genocido akcijas, represijas, griovė Lietuvos valstybingumą ir atliko kitas kolaborantines funkcijas. Iš šios pozicijos nepasitraukė iki pat savo mirties 1972 m.
Artimiausia Sniečkaus šeima II pasauliniam karui einant į pabaigą pasitraukė į Vakarus ir nenorėjo grįžti į Lietuvą. Motina, paklausta žurnalisto, kodėl nenori grįžti pas sūnų, atsakė: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę.“
Pasak istoriko V. Tininio, Sniečkus pokario metais rodė „fanatišką ištikimybę Maskvai, pats inspiravo nekompromisinę kovą su „liaudies priešais“, asmeniškai rėmė trėmimus“. Istoriko A. Anušausko duomenimis, „nemažiau kaip 456 tūkst. žmonių tapo sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro aukomis, patyrė vienokią ar kitokią prievartą. Net 332 tūkst. žmonių buvo įkalinta, išvežta į tremtį ir GULAG-o lagerius, dar 26,5 tūkst. žmonių nužudyta Lietuvoje. Ir visa tai vyko (nusikaltimas žmonijai) su LTSR administracijos vadovo Sniečkaus raštišku ar nebyliu pritarimu.“
Taip pat Sniečkus pokariu kovojo su Lietuvos partizanais. LTSR NKVD duomenimis, nuo 1944 m. liepos mėn. Iki 1947 m. birželio 15 d. buvo nukauta 13,9 tūkst. partizanų, suimta 36,8 tūkst. partizanų, jų remėjų ir kt. antisovietinio „elemento“. Sniečkus bandė pavaizduoti, kad tai patys lietuviai kovoja su miško broliais, kad jokios okupacijos nėra, o vyksta „klasių kova“, nors dauguma partizanų patys buvo valstiečiai.
LKP CK I sekretorius aktyviai skatino ūkių prievartinę kolonizaciją, buvo vienas iš jos organizatorių ir kūrėjų. 1949 m. pavasarį prasidėjo masinis ir prievartinis valstiečių ūkių konfiskavimas ir „išbuožinimas“.
Kaip rašo V. Tininis, Sniečkus aktyviai vykdė „kultūrinę revoliuciją“ Lietuvoje. Remdamasis marksizmo-leninizmo idėjinėmis dogmomis, ragino slopinti tautinę ir religinę žmonių savimonę, skatino bolševikinį nepakantumą bendražmogiškoms vertybėms, šlovinti rusų kultūrą. Iš pradžių teigė, kad prieš tarybinę santvarką nusistačiusią inteligentiją reikia perauklėti, tačiau vėliau tvirtino, kad „kas ne su mumis, tas prieš mus“. 1950 m. buvo uždraustas Lietuvos himnas, vėliau sunaikintas Kauno karo muziejaus sodelio skulptūrų kompleksas, nes Sniečkus ragino griauti nepriklausomybės metais statytus paminklus. Jis siekė sunaikinti nepriklausomybės laikais lietuvių kalba išleistų knygų fondą – pokario metais buvo sunaikinta apie 600 tūkst. knygų, nors paties Sniečkaus asmeninė biblioteka jų buvo pilna. Į Lietuvą buvo keliami rusai užimti vadovaujančių pozicijų, o viešojoje erdvėje skatinama vartoti rusų kalbą.
Pokario metais taip pat Sniečkus pradėjo kurti savo patikėtinių klaną – beatodairiškai jam pakliūstančių pavaldinių grupę. Juos globodavo ir saugodavo nuo Maskvos represijų, nes būtent nuo šių žmonių ištikimybės ir pagalbos priklausydavo ir Sniečkaus kailis. Tačiau jis niekada nepalikdavo savo aplinkoje politiškai įtakingų ir pajėgių vadovauti asmenų, kadangi nenorėjo konkurentų. Todėl po jo mirties Maskvai buvo taip sunku atrasti jam pamainą.
1953 m. mirus Stalinui ir valdžioje sušvitus Berijai, atsirado naujas politinis kursas, kuriam pasidavė ir pats Sniečkus. Jis, kaip ir daugelis vadovaujančių Lietuvos komunistų, pritarė lietuvių kalbos vartojimo išplėtimui ir lietuvių iškėlimui į vadovaujamus postus. Į tai rusai kolonistai Lietuvoje reagavo itin neigiamai. Vėliau Sniečkus, priklausomai nuo Maskvos įnorių, dar daug kartų keis savo pažiūras dėl lietuvių kalbos ir lietuvių aukštuose postuose skatinimo.
Nuvertus Beriją į valdžią atėjo Chruščiovas ir visoje SSRS, įskaitant ir Lietuvą, prasidėjo „atšilimo“ politika – iš tremties ir kalėjimų buvo grąžinami „buožės, banditai, jų rėmėjai, kunigai, buržuaziniai veikėjai ir nacionalistai“, atsisakyta „aštrėjančios klasių kovos teorijos“ ir politinio budrumo politikos. Tai Sniečkui nepatiko, tačiau į Lietuvą atėjus naujiems vėjams, keitėsi ne tik jo pažiūros, bet ir padėtis valdžioje. Nors politiniais ir ideologiniais klausimais vis dar beatodairiškai paklusdavo Maskvai, vis dėlto ekonominėje ir socialinėje srityse darėsi vis savarankiškesnis. Kremliuje Sniečkus buvo tik statistas ir politiniuose reikaluose, pasak V. Titinio, jo net nebuvo galima pavadinti tikru politiku, kadangi išauklėtas prie Stalino jis negalėjo turėti savo nuomonės, tačiau Lietuvoje daug kas nuo jo priklausė.
Sniečkus ėmė atstovauti ne tik SSRS, bet ir Lietuvos interesams. Gerai žinoma istorija, kaip Chrusčiovui užėjo kukurūzų sodinimo visoje Sovietų Sąjungoje vajus, tačiau Sniečkus, suprasdamas tokios idėjos pražūtingumą derliui (ir sau, nes sulaukus prasto derliaus visą atsakomybę tektų prisiimti jam pačiam, o tai reikštų, kad jis galimai netektų savo posto), pasipriešino Maskvai ar, tiksliau, Maskvai tvirtino, kad vykdo jos nurodymus, tačiau darydavo savo. Taip nežlugo Lietuvos žemės ūkis, jis tapo netgi vienu iš pažangiausių visoje Sovietų Sąjungoje. Pokario metais Sniečkus šlovino rusų tautą ir Rusiją, tačiau vėlesniais metais jo požiūris kito ir jis jau jokiai tautai prioriteto neteikė. Taigi, rusams kolonistams prieštaraujant, Lietuvoje liko net 80 proc. lietuvių, kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje latvių ir estų buvo gerokai mažiau. Ypač dėl žemės ūkio sustiprėjimo Lietuvoje buvo iškilęs mitas apie Sniečkų kaip apie didžiavyrį, prilygstantį Lietuvos kunigaikščiams.
1964 m. atėjus Brėžnevo valdymo laikotarpiui, Sniečkus gavo dar daugiau valdžios, autoriteto ir pagarbos iš Lietuvos piliečių. Buvo įprasta jį vadinti „šeimininku“. Iš visur jo asmeniui plūsdavo padėkų pilni laiškai. Atrodė, kad žmonės atleido jam pokario nusikaltimus. Jie aiškino, kad Sniečkus neturėjo pasirinkimo elgtis kitaip ir buvo priverstas vykdyti Maskvos nurodymus. Tai, kad Lietuvoje buvo nedaug rusų, kad parduotuvių lentynose yra maisto produktų, o kitur jų nėra, kad išsaugota lietuvybė (tautinės mokyklos), kad plėtojama tautinė kultūra (nors ir varžoma), prisidėjo prie Sniečkaus teigiamo įvaizdžio. Tam taip pat įtakos turėjo ir Sniečkui visada ištikimas LKP aparatas, lietuviška partinė nomenklatūra. Brežnevo laikais partinė nomenklatūra buvo kaip niekad išbujojusi.
Nors žmonėms ir atrodė, kad Sniečkus daro daug gero lietuvių tautai, tačiau jis vis dar taip pat intenstyviai kovojo su Lietuvos nepriklausomybės šalininkais. 7 deš. pabaigoje ypač sustiprėjo lietuvių disidentinis sąjūdis ir Sniečkus vis dar buvo negailestingas „klasiniams priešams“. Netgi siūlė Maskvai įvesti potvarkį dėl „liaudies priešų“ sušaudymo. Taip pat LKP CK I sekretorius aktyviai kovojo su katalikų bažnyčia. Maskva norėjo Vilniaus arkikatedrą atiduoti tikintiesiems, tačiau Sniečkus pasistengė užkirsti tam kelią. Jis nekentė dvasininkijos, nepripažino jokių kompromisų santykiuose su Bažnyčia ir manė, kad ji yra palanki terpė nacionalizmui vystytis. Sniečkaus potvarkiais buvo ištremiami vyskupai, griaunami religiniai pastatai, niokojamos šventos vietos ir kt.
Paskutinuoju gyvenimo dešimtmečiu Sniečkaus sveikata labai suprastėjo, jo patenkinama būklė buvo palaikoma tik gydytojų pastangomis ir vaistais. Sniečkus pradėjo galvoti apie pensiją, kadangi darbas ir stresas tokiomis sąlygomis jam galėjo tapti pražūtingi. Tačiau Maskva savo numylėto patikėtinio taip ir neišleido į poilsį, kadangi neturėjo jokio žmogaus, kuriuo galėtų pakeisti LTSR administracijos vadovą. Sniečkus mirė Druskininkuose gydydamasis sanatorijoje. Jam buvo surengtos milžiniškos laidotuvės, į kurias plaukė šimtai žmonių ir kurias transliavo per televizją. Vėliau LTSR administracija 1977 m. jo vardu pavadino Ignalinos atominės elektrinės gyvenvietę (dabar Visaginas), taip pat Kauno politechnikos institutą, kolūkį Kėdainių rajone, laivą-refrižeratorių, Lenkijoje Punsko gminos vidurinę mokyklą (Atgimimo metais šie vardai buvo panaikinti).
Daug žmonių tvirtino, kad Sniečkus visada buvo už savarankišką Lietuvą, tačiau dažnai jam pasitaikydavo nepalankios sąlygos. Kiti sakė atvirkščiai, kad jis niekada neveikdavo savo valia, o tik aklai paklusdavo Maskvai. Iš šios dienos perspektyvos galima teigti, kad Antanas Sniečkus visą savo gyvenimą siekė Lietuvą integruoti į „tarybinių šalių šeimą“, aktyviai kovojo prieš jos nepriklausomybę, tačiau norėjo daugiau ekonominio ir socialinio savarankiškumo, taigi ir daugiau valdžios sau. Ši galia niekada nebuvo politinė. Nors Sniečkus ir atsisakė savo valstietiškos tapatybės, greičiausiai jis taip ir neatsikratė valstietiško mentaliteto – Lietuvą, kaip tikras „šeimininkas“, valdė kaip savo ūkį.
