Klasikinio teatrinio repertuaro fanai žino, kad tokiuose spektakliuose, kaip „Hamletas”, „Romeo ir Džuljeta” ar „Makbetas” tikėtis laimingos pabaigos neverta net ir tradicijas laužančiuose pastatymuose.
Tragiška baigtis yra ir pačios seniausios teatro formos – antikinio teatro – pjesių esmė, bet būtent ji leidžia žiūrovams patirti tą dvasinio apsivalymo ir susitapatinimo su kenčiančiu bei žūstančiu už tiesos idealus veikėju jausmą.
Tragedijos veikėjų žūtis bei kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu jie tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų, ir po spektaklio (baigus skaityti romaną ar pažiūrėjus filmą) žmogus pasijunta esąs dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės.
Šią sudėtingą būseną senovės graikų mąstytojas Aristotelis pavadino „katarsiu“.
Prisiminkime dešimtį garsių vaidybinių filmų, kurie žiūrovams padeda patirti katarsį.
ĮSPĖJIMAS: Tekste atskleidžiami #SiaubingiSpoileriai
10. „300“ / 300, (2006)
480 –aisiais metais prieš mūsų erą Spartos karalius Leonidas su trimis šimtais ištikimiausių karių ryžosi pasipriešinti daug kartų galingesnei persų armijai. Spartiečiai narsiai atlaikė priešų atakas pirmąsias dvi dienas, tačiau saviškių buvo išduoti ir krito nelygaus mūšio lauke, įvilioti į siaurą Termopilų tarpeklį.
Istorikas Herodotas teigia, kad persų karaliaus Kserkso įsakymu negyvam Leonidui buvo nukirsta galva, o jo kūnas nukryžiuotas.
Šis žygdarbis ir masinio heroizmo pavyzdys 1962 metais įkvėpė kinematografininkus sukurti plačiaformatį istorinį epą „300 spartiečių” (The 300 Spartans, rež. Rudolphas Maté), atliktą klasikinio kino maniera.
O filmas „300” šią istoriją pasakoja nepaprastai moderniai. Autoriai remiasi ne Herodotu, o dabar labai populiariu „grafinių romanų” kūrėju Franku Milleriu. Ir filmuoja šią chrestomatinę istoriją taip, kad vaidybinis filmas tampa labai įspūdingu reginiu, labiau panašiu į originalios stilistikos komiksą.
Režisierius Zackas Snyderis nė neslepia, kad kuria kino komiksą, net nuolat tai pabrėžia. Filmas sukurtas taip, kad veikėjai greičiau panašūs ne į gyvus žmones, o į animacinius personažus. Vieni jų – pvz., karalių Leonidą vaidinantis Gerard‘as Butleris – panašus į animacinį supermeną (ne veltui jo karo šūkis „Tai Sparta!“ akimirksniu tapo populiariu internetiniu memu).
Dar įspūdingiau ekrane atrodo įvairiausio plauko piktadariai. Persų karo vadas išlikusiuose graviūrose paprastai vaizduojamas garbanotas ir su vešlia juoda barzda. Visai kitokį žmogų vaizduoja Kserksą vaidinantis aktorius Rodrigo Santoro: filme Kserksas labiau panašus į pliką transvestitą su pirsinguotu veidu ir apsikarsčiusį laukinių genčių papuošalais.
Išdavikas kuprius Efialtas (akt. Andrew Tiernanas) atrodo tarsi nužengęs iš nuotykių epo „Žiedų valdovas“, o ir pati Kserkso kariuomenė įtartinai primena orkų hibridus.
Tuo tarpu teigiami personažai rodomi su panašia simpatija, su kokia vokiečių režisierius Fritzas Langas klasikiniuose „Nibelunguose“ (1924) vaizdavo Zygfridą ir jo ištikimus karius.
Irane, kur buvo kuriamas Zacko Snyderio filmas, nepasitenkinimo bangos vilnijo dar gerokai iki premjeros: vietiniai gyventojai garsiai reiškė nepasitenkinimą, kad autoriai negerbia šalies tradicijų ir žemina nacionalines vertybes.
Gal daug ką įžeidė groteskiška Kserkso išvaizda ir charakteris: jis filme kažkuo panašus į šiuolaikinius arabų šeichus, kurie tiki, kad viską ir visus galima nupirkti. Jei ne už didelius pinigus, tai už labai didelius pinigu.
O spartiečiai, žinoma, yra ne tik kario garbės, bet ir visų kitų dorybių įsikūnijimai. Karalius Leonidas net žūva, pervertas persų strėlių, tarsi tapybos šedevruose dažnai vaizduotas Šv. Sebastijonas.
Kas miršta: Beveik visi 300 spartiečių, įskaitant ir Džerardo Batlerio įkūnijamą Leonidą bei nesuskaičiuojamą galybę persų karių.
Kas išgyvena: Diliosas, sužeistas kareivis, kurį Leonidas nusiunčia atgal į Spartą, išgyvena, kad papasakotų didvyrišką 300 kareivių, kurie neturėdami jokių galimybių stojo į kovą iki mirties, istoriją.
(G.J.)
9. ,,Grėsmingasis aštuonetas“ / The Hateful Eight (2015)
Anksti pradėjęs „Grėsmingojo aštuoneto“ reklaminę kampaniją garsus kino skandalistas Quentinas Tarantino aiškino, kad bus kuriamos dvi filmo versijos. Ilgesnė turės uvertiūrą ir pertrauką, o multipleksams skirtas filmo variantas bus trumpesnis. Dar režisierius užsigeidė, kad naujasis jo filmas primintų aštuntojo dešimtmečio kiną, todėl pasirinko dabar retai naudojamą Ultra PANAVISION 70 mm. pločio kino juostą. Q. Tarantino įsitikinęs, kad tai yra gera alternatyva kino pasaulį užvaldžiusiems skaitmeniniams filmams ir kad režisieriai dabar privalo ieškoti ypatingų būdų pateikti savo filmus žiūrovams. Ypač vesternus, kurių populiarumas Amerikoje ir pasaulyje pastebimai mažėja.
„Grėsmingas aštuonetas“ yra antrasis Q. Tarantino vesternas. Pirmojo – „Ištrūkęs Džango“ (2012) – istorija prasidėjo, kai iki Pilietinio karo pradžios liko dveji metai. O „Grėsmingasis aštuonetas“ (titruose vadinamas aštuntuoju Q. Tarantino filmu) pasakoja istoriją, vykusią pasibaigus karui. Vaizdingoje Vajomingo kalnų papėdėje siaučiant pūgai pakeliui į Raudonosios uolos miestą susitiko du galvų medžiotojai: Džonas Rutas (Kurtas Russelas) į kalėjimą gabena daug rūpesčių keliančią žudikę Deizę (akt. Jennifer Jason Leigh), o juodaodis majoras Markusas Vorenas (Samuelas L. Jacksonas), buvęs šiauriečių kavaleristas, tikisi geros premijos už tris nušautus nusikaltėlius. Netrukus prie spalvingos trijulės prisijungs šerifu prisistatantis aršus rasistas Krisas Meniksas (Waltonas Gogginsas). Dar keturis savęs vertus niekšus diližano keleiviai sutiks pakelės smuklėje, kur palengva ims aiškėti, kad pasibaigus audrai ne visiems pavyks iš čia ištrūkti gyviems.
Q. Tarantino fanai „Grėsmingame aštuonete“ ras viską, už ką mėgsta šio režisieriaus stilių – ir į dalis paskirstytą filmo siužetą, ir ilgus herojų monologus bei neretai varginantį (tegu ir, kaip visada, meistriškai sukurtą) besaikį plepėjimą. Bet firminių Q. Tarantino smurto scenų pasiilgusiems žiūrovams teks ilgokai palaukti, užtai ilgai trunkančioje finalinėje dalyje jie tikrai bus apdovanoti už kantrybę.
Kas miršta: Visi. Iki. Vieno.
Kas išgyvena: Niekas!
(G.J.)
8. „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą” / Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb (1964)
Genialusis Stanlis Kubrikas išdrįso sukurti filmą apie tai, kas nutiktų, jeigu netinkamas žmogus nuspaustų netinkamą mygtuką ir visą šią situaciją pavertė kandžia ironija. S. Kubrick absurdiška branduolinė satyra pasiekė kino teatrus daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, tačiau nuostabūs komiški pasirodymai, kuriuos atliko Peter Sellers išlaiko filmą gyvu ir įdomiu net iki šių dienų. P. Sellers vaidina Dž. Britanijos karinių oro pajėgų karininką, JAV prezidentą ir daktarą Strangelove. Jis puikiai atliko vaidmenis ir buvo nominuotas Oskarui, tačiau jo negavo. Šis filmas pasakoja apie pamišėlį generolą, kurio vaidmenį atliko Sterling Hayden, kuris įsako atominę ataką prieš SSRS, tokiu būdu sukeliant nelaimę, įtraukiant JAV prezidentą ir jo patarėjus. Kalbant apie šio filmo išleidimo datą ir, kad šis filmas galėjo sukelti baimę ir paniką tarp žiūrovų, tačiau S. Kubrikas sugebėjo visą sunaikinimo situaciją paversti viena nepaprasta satyra.
Kas miršta: Po branduolinio sprogimo panašu, kad miršta visa žmonija.
Kas išgyvena: Tikriausiai niekas?
7. „ŠELMIS-1. ŽVAIGŽDIŲ KARŲ ISTORIJA“ (Rogue One: A Star Wars Story, 2016 m.)
Aštuntasis kosminės odisėjos mūšis
Prieš kelerius metus miręs lenkų kino patriarchas Andrzejus Wajda viename iš interviu pasakojo: „Neseniai peržiūrėjau kelis „Žvaigždžių karų“ filmus. Jie man panašūs į vaikiškas pasakas, bet žiūrėdamas staiga suvokiau vieną įdomią detalę: paveiksliukas pasikeisdavo būtent tą akimirką, kai kadras pradėdavo atsibosti. Tai reiškia, kad režisierius atsižvelgė į žmogaus suvokimo psichologinius ypatumus ir sukūrė komfortišką produktą, patogų ir visai nevarginantį. Tokį, kaip kojų nespaudžiantys batai ar minkštas fotelis. Tai idealus produktas žmogui, gulinčiam ant sofos priešais televizorių su pulteliu rankoje…“
Kai 1977 m. pasaulio ekranuose pasirodė jauno režisieriaus George‘o Lucasas fantastinis filmas „Žvaigždžių karai“, jis iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ko gera, todėl, kad sugebėjo priartėti prie taip geidžiamos „kino visiems“ formulės. Genialiai paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius ir netrukus tapo tikru kultūriniu fenomenu. Net JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolimesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980 m.) ir „Džedajų sugrįžimas“ (1983 m.) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai „kosminėms“ pajamoms.
Pirmojo trilogijos filmo dvidešimtmečiui G. Lucasas pakartotinai išleido į ekranus visus „Žvaigždžių karus“, bet prieš tai papildė juos moderniausiais kompiuteriniais specialiaisiais efektais, kurių anksčiau sukurti nebuvo įmanoma. Po to gimė dar du filmai „Žvaigždžių karai. Epizodas 1. Pavojaus šešėlis“ (1999 m.) ir „Žvaigždžių karai II: Klonų puolimas“ (2002 m.). Tada ir galutinai susiformavo nuostata, kad visatoje vykstančias istorijas apie amžiną Gėrio ir Blogio kovą galima tęsti iki begalybės.
Aštuntasis kosminės odisėjos filmas „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ pasakoja 1977-ųjų filmo „Žvaigždžių karai IV: nauja viltis“ priešistorę. Pagrindiniai siužeto įvykiai susiję su tuo, kaip sukilėliai ruošėsi pavogti „Mirties žvaigždę“, kad visatai sugrąžintų viltį. Sukilėlių komandai vadovauja Džyna Erso (akt. Felicity Jones) ir Kasijanas Andro (akt. Diego Luna).
Džyna yra naujų galingų ginklų projektuotojo Galeno Erso dukra, kurią sukilėliai išnaudoja siekdami savo pagrindinio tikslo: imperijos priešai nori, kad pagrobtasis Galenas nespėtų sukurti superginklo, galinčio vienu smūgiu sunaikinti visatą.
O kare kaip karė – visos priemonės pateisinamos. Todėl Džynos būrį sudaro vienas už kitą spalvingesni personažai, kuriuos pavadinti teisybės riteriais liežuvis neapsiverčia.
Kas miršta: Visa herojų komanda, įskaitant Kasijaną Andro ir Jyn Erso, arba miršta dar iki tol, kol Gubernatorius Tarkinas sunaikina Imperijos bazę Skarife, arba vėliau sprogime. Piktadarys Orsonoas Krenikas irgi miršta per bazės sunaikinimą.
Kas išgyvena: Ikoniškieji veikėjai iš „Naujosios vilties“ – įskaitant Dartą Veiderį, Princesę Lėją ir patį Tarkiną – išgyvena, kad ir vėl galėtų kovoti.
(G.J.)
6. „INFILTRUOTI“ / The Departed (2006)
Vienas tvariausių ir dažnai kine pasitaikančių siužetų kriminaliniame kine yra susijęs su „kurmiais“ (taip slaptųjų tarnybų atstovai nuo senų laikų vadina išdavikus arba konkurentų rezidentus).
Išbandyta ši schema buvo net sovietiniame lietuvių kine. Štai kurdamas „Vyrų vasarą“ (1970 m.) režisierius Marijonas Giedrys pabandė svarbią lietuvių kine pokario klasių kovos temą įvilkti į detektyvo rūbą ir pasinaudojo kriminaliniuose filmuose dažnai pasitaikančiu savo žmogaus infiltravimo į priešų gretas metodu.
Čia pokario enkavedistai siunčia į mišką nužudyto partizano brolį (juos abu suvaidino Juozas Budraitis). Šio žanro taisyklės reikalauja painios intrigos, dinamiško veiksmo, netikėtų siužeto posūkių, spalvingų personažų, psichologiškai pateisintos poelgių motyvacijos.
Smagu dabar konstatuoti, kad pirmas „blynas“ neprisvilo. Nors akis, žinoma, bado kai kurie anuomet neišvengiami ideologizuoti štampai.
Kapitalistinio pasaulio kūrėjų, aišku, nevaržo politinė cenzūra ir vyraujanti ideologija. Todėl svetur sukurti filmai įprastai būna be tokių „priemaišų“.
2002 -aisiais Honkonge buvo sukurtą kriminalinę dramą „Dviguba rokiruotė“ (Infernal Affairs, rež. Andrew Lau ir Alanas Makas) ir du jos tęsiniai (abu 2003).
Martino Scorsese‘s „Infiltruoti“ (2006 m.) yra pirmojo filmo amerikietiškas perdirbinys. Jį visada įdomu žiūrėti dėl trijų priežasčių. Nes tai stiprus modernių laikų klasiko M. Scorsese‘s darbas, kurį tikrai norės pamatyti visi jo fanai ir gero kino mėgėjai. Nes vieną pagrindinių vaidmenų čia sukūręs Jackas Nicholsonas, kaip visada, demonstruoja puikią profesinę formą ir virtuoziškos vaidybos klasę. Filmą bus įdomu žiūrėti dar ir todėl, kad ir mes savo gyvenime vis susiduriame su visokiausio plauko „nematomo fronto“ veikėjais – rezervistais, agentais, žvalgais, šnipais ir kitokiais „kurmiais“.
Ne kartą girdėjome apie klasikinį valdžios ir nusikalstamų struktūrų susiliejimą. Honkongo „Dviguba rokiruotė“ ir jos amerikietiškas atitikmuo „Infiltruoti“ paaiškina, kaip tai vyksta. Mafijos vadovybė siunčia į policijos akademijas patikimus jaunus vaikinus, kad jie darytų teisėsaugininkų karjerą ir vėliau užėmę aukštus postus parūpintų banditams patikimą „stogą“. Savo ruožtu policininkai stengiasi infiltruoti į nusikaltėlių organizacijas savus žmones, kad šie, įgiję pasitikėjimą ir autoritetą, pamažėle „knistų“ reikalingą informaciją ir darytų diversinį darbą.
Bostono policininkas Bilis Kostiganas (jį po „Niujorko gaujų“ ir „Aviatoriaus“ jau trečią kartą M. Scorsese‘s filme vaidina Leonardo Di Caprio) gauna užduotį aptikti policininkų gretose užsimaskavusius nusikaltėlių „kadetus“ ir suduoti skaudų smūgį airių mafijos klano vadeivai Frenkui Kostelui. Įvykdyti šią neįmanomą misiją galima tik tapus „kurmiu“ nusikaltėlių gretose. Panašia diversine veikla užsiima į policiją infiltruotas Kolinas Salivenas (akt. Mattas Damonas).
Ir Bilis, ir Kolinas greitai sužino vienas apie kitą tikrą tiesą. Tačiau iki finalo dar toli, o tikrieji konfliktai tada tik prasideda.
Įdomu, kad J. Nicholsono vaidinamas realus mafijos vadas Frenkas Kostelas, vienas garsiausių Niujorko nusikaltėlių vadeivų, visą savo ilgą gyvenimą buvo pakankamai viešas asmuo, kurio artimiausių drangų tarpe buvo pats FTB vadovas Edgaras Hooveris. Būtent Frenką Kostelą turėjo omeny rašytojas Mario Puzo, kai rašė savo garsųjį „Krikštatėvį“…
„Infiltruotus“ JAV kino ir mokslo akademija apdovanojo keturiais Oskarais: už filmą, režisūrą, adaptuotą scenarijų ir montažą.
Kas miršta: Beveik visi pagrindiniai veikėjai, įskaitant ir Džeko Nikolsono įkūnytą Franką Kostelo, Dikaprijo ž Bilį Kostiganą, Mato Deimonso -Koliną Salivaną ir Martino Šyno – Kapitoną Kvinaną. Net ir Entonio Andersono suvaidintas policininkas Braunas gauna kulką.
Kas išgyvena: Liūdnai pagarsėjusioje paskutinėje filmo scenoje Marko Valbergo įkūnijamas seržantas Dignamas jo paties namuose nužudo Meto Deimonso veikėją, o šiuo veiksmu pasibaigia kruvinos žudynės ir Dignamas lieka iš esmės vieninteliu išgyvenusiuoju.
(G.J.)
5. ,,PASIUTĘ ŠUNYS“ / Reservoir Dogs (1992)
„Pasiutusiais šunimis“ savo debiutiniame filme Kventinas Tarantino pavadino gaują gangsterių, kurie po nepavykusio juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo ilgai aiškinasi tarpusavio santykius ir tik finale sužino, kad jų tarpe būta provokatoriaus. Veiksmas minimalus, tačiau psichologinė įtampa subalansuota puikiai.
Veiksmas prasideda nedidelėje Los Andželo kavinėje, kurioje paprastai šnekučiuojasi 8 vyrai. Po šio jų pokalbio, kuris atrodo neturi jokios reikšmės filmo eigai, seka scena, kurioje ponas Aelsininis kraujuodamas ant galinės automobilio sėdynės yra gabenamas pono Balto. Žiūrovas yra įmetamas į veiksmą be jokio paaiškinimo – toks nelinijinis filmavimo būdas vėliau tapo Tarantino skiriamuoju ženklu.
Filmo eigoje sužinoma, kad mafijos bosas Džo Kabotas su savo sūnumi Edžiu Kabotu organizuoja vagystę iš juvelyrinės parduotuvės, į kurią turi būti pristatyti paruošti pardavimui deimantai. Šiam tikslui jie sukviečia šešis, vienas kitam nepažįstamus nusikaltėlius, ir dėl saugumo, jei kuris nors būtų sugautas policijos, jiems suteikia slapyvardžius – ponas Baltas, ponas Apesininis, ponas Rudas, ponas Mėlynas, ponas Šviesiaplaukis ir ponas Rožinis.
Po nepasisekusios vagystės, kuri turėjo būti labai lengva, ponas Apelsininis ir ponas Baltas grįžta į suplanuotą susitikimo vietą. Neilgai trukus pasirodo ponas Rožinis, kuris teigia, kad juos kažkas išdavė, nes policija jų jau laukė nusikaltimo vietoje. Tai pagrindinis filmo klausimas – kas juos išdavė?
Filme taip pat yra pateikiama keturių iš nusikaltėlių praeitis, taip žiūrovui leidžiama plačiau susipažinti su jų asmenybėmis. Ponas Šviesiaplaukis turbūt labiausiai išsiskiriantis iš jų. Jis – visiškas psichopatas, kuris be jokios priežasties apiplėšimo metu pradeda šaudyti į įkaitus. Mažą to, bėgdamas iš nusikaltimo vietos jis pagrobia policininką, kurį vėliau kankina norėdamas gauti informacijos apie išdaviką.
Jau vėliau išgarsėjęs Q. Tarantino prisipažino idėją kada nors sukurti „Pasiutusius šunis“ turėjęs seniai, dar tada, kai būsimasis režisierius dirbo vaizdajuosčių parduotuvėje „Video archyvas“ prestižiniame Manheteno rajone. Visą laisvalaikį jaunuolis leido žiūrėdamas ir klasikinius, ir šiuolaikinius filmus.
Kas miršta: Visi „Šunų“ nariai nužudomi iki filmo pabaigos. Na… beveik visi nariai.
Kas išgyvena: Stivo Bušemio įkūnijamas Ponas Rožinis yra vienintelis išgyvenęs komandos narys, tačiau jis galiausiai suimamas.
4. „KERĖ“ / Carrie (1976)
Siaubų karaliumi dažnai tituluojamas JAV rašytojas Stephenas Kingas yra unikalus reiškinys, seniai tapęs šiuolaikinės fantastinės literatūros simboliu. Jis parašė daugiau nei 50 romanų, apie du šimtus apsakymų ir penkias mokslo populiarinimo knygas. Bendras S. Kingo knygų tiražas senoka perkopė 350 milijonų egzempliorių ribą. O kas suskaičiuos, kiek žmonių su savo mylimiausio rašytojo siužetais susipažįsta internete?
Apie panašią sėkmę šiais laikais galima tik pasvajoti. Tad nieko neturėtų stebinti, kad S. Kingą jau seniai lydi prieštaringų vertinimų šleifas. Vieni autorių vadina genijumi, kiti – tik racionaliu manipuliatoriumi. Skirtingai vertinama ir S. Kingo kūryba. Vieni teigia, kad jo milžiniška komercinė sėkmė yra atvirkščiai proporcinga literatūriniam talentui. Kiti S. Kingą ne tik gretina su svarbiausiais JAV literatūros klasikais, bet ir analizuoja jo knygose vyraujančią filosofiją. Štai Noelis Carrollas knygoje „Siaubo filosofija“ (1990 m.) taip apibrėžia svarbiausią S. Kingo kūrybos bruožą: „siaubas – tai visuomet normalaus ir fantastinio konfliktas, kai finale ima viršų normalus pradas“.
Pagal S. Kingo kūrinius dažnai daromi filmai, kurių tarpe yra keli nekvestionuojami kino šedevrai, pavyzdžiui Stanley Kubricko psichologinis trileris „Švytėjimas“ (1990 m.). O 2012-aisiais sukurtoje komedijoje „Tu negali nužudyti Stepheno Kingo“, kuriame populiarus rašytojas pats tapo parodijų objektu. Tikriausiai, todėl, kad naujos šio rašytojo ekranizacijos darosi vis prastesnės.
S. Kingą už literatūrinio pasaulio ribų išgarsino kinas. 1976-aisiais režisierius Brianas de Palma pirmasis ekranizavo jo siaubo romaną „Kerė“. Tai buvo daug triukšmo sukėlęs filmas, populiariai paaiškinęs telekinezės reiškinį. Anksčiau buvo manoma, kad šis paranormalus gebėjimas leidžia be jokių fizinių pastangų vien mintimis ir koncentruota valia judinti fizinius objektus. Užguitai ir kompleksuotai septyniolikmetei koledžo absolventei Kerei Vait (akt. Sissy Spacek) pavyko kur kas sudėtingesnė užduotis – jos viduje ilgai kaupta negatyvi energija iškilmingą išleistuvių ceremonija, anot vieno prancūzų kritiko, pavertė tikra „šėtono puota“. Filmo finale režisieriaus ilgai ir kruopščiai pagal visas „saspenso“ (laipsniškai didinamos įtampos) taisykles tirštinta siaubo atmosfera tiesiog sprogsta nuo pragariškos ugnies fejerverkų ir kruvinų vaizdų bakchanalijos.
Nors B. De Palmos „Kerė“ seniai pripažintas klasika, buvo dar du bandymai šį siužetą ekranizuoti. 2002-aisiais rež. Davidas Carsonas savo versiją susuko televizijoje. O 2013-aisiais su šiuo siužetu pasigalynėjo režisierė Kimberly Peirce.
Klasikinių filmų perdirbiniai retai suteikia džiaugsmo. Abi naujesnės „Kerės“ versijos provokuoja tik vieną klausimą: „Kam to reikėjo?“.
Kas miršta: Visa galybė žmonių žūsta legendinėje „išleistuvių ugnies“ scenoje. Krisas ir Bilis miršta, kai Kerė apverčia jų automobilį jiems bandant ją pervažiuoti, o aštriais daiktais nukryžiavusi savo motiną, Kerė miršta ir pati ant savęs užsiversdama visą savo namą.
Kas išgyvena: Vienintelė išgyvenusi veikėja yra Sju – kadangi ji buvo išmesta iš šokių dar prieš prasidedant skerdynėms – tačiau filmo įvykiai kaip reikiant paveikia merginą psichologiškai.
(G.J.)
3. „Žmogus su randu“ (Scarface, rež. Brianas de Palma, 1983 m.)
Pasisveikinkite su Toniu Montana – vienu nepamirštamiausių ir epinių personažų kino istorijoje. Al Pacino, kuris per visą savo karjerą suvaidino tiek daug atpažįstamų personažų, atliko galbūt didžiausią savo karjeros vaidmenį – suvaidino Tonį Montaną, dėl kurio jį visi prisimins. Taip pat verta paminėti puikias Steveno Bauerio ir Michelle Pfeiffer personažų interpretacijas, tačiau labiausiai visų dėmesį prikausto Al Pacino.
Tonis Montana – iš Kubos atvykęs imigrantas, galintis patekti į Majamį. Jis taip pat yra nekantrus bei impulsyvus ir šios savybės nulems jo pakilimus ir nuosmukius prekybos narkotikais pasaulyje.
Šis filmas, sukurtas 1932 m. filmo pagrindu, tapo pripažintos kokybės kūriniu ir kultiniu filmu ne tik gangsterių žanre. Tai – neabejotinai vienas geriausių visų laikų gangsterių filmų ne tik dėl subtilumo ir žavesio, kur kiekvienas turi savo stipriąsias puses, bet ir dėl pranašesnių dalykų lyginant su kitais to žanro filmais – šis filmas žiaurus, šiurkštus, grynai pramoginis ir jį tikrai malonu žiūrėti.
Kas miršta: Nepaisant daugybės žmonių, kurie viso filmo metu netenka gyvybių, Tonis, jo sesuo Džina ir daugybė pakalikų paskutiniosios sulaukia filmo kulminacijos metu. „Pasisveikink su mažuoju mano draugu“ iš tiesų.
Kas išgyvena: Narkotikų lordas Alechandras Sosa, buvusi Tonio žmona Elvyra, Tonio motina Džordžina ir Sosos samdomas žudikas „Kaukolė“ yra keli iš nedaugelio išgyvenusiųjų iki filmo pabaigos.
2. „HAMLETAS“ / Hamlet (1996)
Lenkų teatro kritikas ir teoretikas Janas Kottas, nemažai studijų skyręs V. Šekspyro interpretacijoms, 1965 m. parašė knygą „Šekspyras mūsų amžininkas“.
Ant jokios jaučio odos nepavyktų surašyti visų Šekspyro pjesių inscenizacijų, teatruose pastatytų per daugiau nei keturis šimtmečius. Kiek lengviau suskaičiuoti filmus, kurių siužetus įkvėpė garsaus dramaturgo istorijos. Solidžiausias internetinis kino resursas www.imdb.com jau užfiksavo daugiau nei tūkstantį šimtą penkiasdešimt filmų, tiesiogiai susijusių su Stratfordo genijaus kūryba: ekranizacijų, inscenizacijų, interpretacijų, stilizacijų ir postmodernistinių eksperimentų. Pagal šį rodiklį su britų literatūros genijumi gali konkuruoti tik Šventasis Raštas.
Iš visų Šekspyro pjesių dažniausiai ekrane visokiausiais pavidalais pasirodo istorija apie Danijos princą Hamletą. Pirmoji Hamletą kine suvaidino garsioji teatro tragikė Sarah Bernhardt 1900 m. filme „Hamleto dvikova“.
Kur kas originalesnis buvo Hamletas, kurį 1921 m. Vokietijoje suvaidino didžioji danų kino tragikė Asta Nielsen. Filmo režisierius Svendas Gadeʼas pasiūlė tikrai netradicinę Danijos princo traktuotę. Anot šio filmo, Hamletas… buvo moteris.
Ilgai idealia „Hamleto“ ekranizacija buvo laikytas 1948 m. sukurtas filmas, kurį režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko britų teatro bei kino virtuozas Laurenceʼas Olivier.
Artimą originalui „Hamleto“ inscenizaciją pavyzdingai atliko Grigorijus Kozincevas 1964 metais (prie filmo sėkmės prisidėjo ir operatorius Jonas Gricius, ir emocinga Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, ir, žinoma, pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Inokentijus Smoktunovskis).
Idealiu MTV epochos Hamletu tapo… veiksmo filmuose išgarsėjęs Melas Gibsonas italų režisieriaus Franco Zeffirellio kino versijoje (1990 m.).
O britų teatro ir kino aktorius Kennethas Branagh (anksčiau šauniai kine interpretavęs Šekspyro „Daug triukšmo dėl nieko“, „Kaip jums patinka“ ir „Tuščias meilės pastangas“) 1996-aisiais metais pasiryžo „Hamleto“ pjesę į ekraną perkelti be kupiūrų, bet pasistengė išvengti akademinio nuobodulio.
Čia net nedidelius vaidmenis vaidina teatrinio ir kino pasaulio garsenybės – Judi Dench (Hekuba), Johnas Gielgudas (Priamas), Jackas Lemmonas (Marcelas); Robinas Williamsas (Ozrikas), Gérard‘as Depardieu (Reinaldas) ir kiti.
O keturis pagrindinius personažus suvaidino pats Kennethas Branagh (Hamletas), Kate Winslet (Ofelija), Julie Christie (Gertruda) ir Derekas Jacobi (Klaudijus).
Filmo autorių pastangos kino pasaulyje buvo įvertintos itin aukštai. Nors Oskarų filmas negavo (turėjo keturias nominacijas), bet komplimentų gausa autoriau skųstis negali.
Įtakingas kritikas Rogeris Ebertas šią versiją palygino su L. Olivier filmu (1948), net pakėlė jį aukščiau klasikinio šedevro ir truputį papriekaištavęs (K. Branagh‘i „trūksta L. Olivier savimyliško intensyvumo“), ir pagyręs už „gerokai platesnį karališkos politikos kontekstą“.
Kas miršta: Beveik visi pagrindiniai veikėjai iškeliauja į dausas, kadangi ši pjesė yra viena neatlaidžiausių Šekspyro tragedijų. Visi, pradedant Polonijumi ir Ofelija bei baigiant Klaudijumi ir pačiu Hamletu galiausiai miršta.
Kas išgyvena: Horacijus iš esmės vienintelis pagrindinis veikėjas išgyvenęs visą filmą, o iš antraeilių veikėjų išgyvenusių yra nemažai.
(G.J.)
1. „SNIEGO TRAUKINYS“ / Snowpiercer (2013)
Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus. Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius.
Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.
Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta.
Nors prieš akis rodomas išgalvotas ateities pasaulis na arba viena iš galimų ateičių, ja visai nesunku patikėti. Nuo Didžiosios Romos imperijos laikų iki tariamos/galimos pasaulio priešpabaigos laikotarpio vyrauja tos pačios bėdos bėdelės. Akivaizdi neteisybė, silpnesnių žeminimas ir engimas, išnaudojimas. Šalia valkiojasi ir laisvės bei teisybės paieškos. Iš dalies, kuo skiriasi pateikiamas žiaurus ir negailestingas traukinio pasaulis, nuo pasaulio kuriame gyvename dabar? Žinoma, čia pateikiamas žiauresnis ir skurdesnis žmonijos kapituliacijos vaizdinys. Bet skirtumas nėra jau toks akis draskantis. Žiūrint „Sniego traukinį“ galima trepsėti iš pasipiktinimo ir spjaudyti į ekraną, kad egzistuoja tokia neteisybė, tačiau ši vaizduojama neteisybė nėra fantastikos dalis.
Kaip ir didžiosios bėdos užprogramuotai eina iš kartos į kartą, taip, matyt, genetiškai pasireiškia ir pasipriešinimo troškimas. Žmonės niekada nesimėgavo engimu ir anksčiau ar vėliau atsirasdavo kažkokio pobūdžio pasipriešinimo judėjimas. Atsiranda jis ir čia.
Filmas kažkaip visai netikėtai ima priminti žaidimą. Seną gerą šaudyklę. Lygis po lygio, durys po durų ir štai bosas – didysis, galutinis susikovimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad filmas kurtas pagal grafinį romaną „Le Transperceneige“. Kad ir kaip ten bebūtų visas pateikiamas gyvenimas panašėja į žiaurų žaidimą, kur darosi vis sunkiau suprasti, kas laimi, o kas pralaimi.
„Sniego traukinys“ paliečia amžinąsias problemas, dar kartą primindamas apie jau amžių amžius egzistuojančią ir niekur neketinančią trauktis neteisybę. Tuo pačiu metu, tas pats traukinys neleidžia pamiršti ir fakto, kad viską daro pats žmogus ir tik jis atsakingas už savo veiksmus.
Kas miršta: Daugybės kovų, vykstančių traukinyje viso filmo metu, sūkuryje ir po sprogimo/griūties, kuri nuvertė traukinį nuo bėgių filmui pasiekus kulminaciją, visi, išskyrus dvi laimingąsias sielas, žūsta.
Kas išgyveno: Vieninteliai išgyvenusieji – Jona ir Timis, kurie filmo pabaigoje susidūrę su poliariniu lokiu suvokia, jog pasaulyje iš tiesų nėra vieni. (R.Č.)
Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė
