Pablas Eskobaras, tai vardas, kurį Kolumbija bando užmiršti per pastaruosius 30 metų. Vienas iš garsiausių visų laikų nusikaltėlių, jis buvo liūdnai pagarsėjusių Madeljino narkotikų kartelio įkūrėjas devintajame dešimtmetyje, atsakingas už pagrobimus, bombardavimus ir nepaaiškinamus žudymus. Kadaise jis buvo laikomu vienu iš turtingiausių žmonių pasaulyje.
Tačiau kokaino karalius – taip pat atsakingas ir už tai, ką mokslininkai vadina, ekologine laiko bomba.
Grupė begemotų, prieš kelis dešimtmečius importuotų į Eskobaro privatų zoologijos sodą, pasidaugino ir, pasak mokslininkų, dabar plinta vienu iš pagrindinių šalies vandens kelių – Magdalenos upe. Praėjusį mėnesį, „Biologinės apsaugos“ žurnale paskelbtas tyrimas teigia, kad gyvūnų skerdimas yra vienintelis būdas sušvelninti jų poveikį aplinkai.
„Akivaizdu, kad mums gaila šių gyvūnų, tačiau, kaip mokslininkai, mes turime būti atviri,“ Kolumbijos biologė Natalija Kastelblanka, viena iš tyrimo autorių. „Begemotai Kolumbijoje yra invazinė rūšis ir jei dabar dalies jų neišnaikinsime, situacija, net po 10 ar 20 metų gali būti nebekontroliuojama.“
Vadinamųjų „kokaino begemotų“ invazija prasidėjo 1993 m., valdžiai nužudžius Pablą Eskobarą ir užgrobus jo prabangius rūmus „Hacienda Napoles“, esančius apie 250 km. į šiaurės vakarus nuo sostinės Bogota.
Ten rasti gyvūnai, išskyrus begemotus, buvo išdalinti visoje šalyje esantiems zoologijos sodams. „Logiška, kad juos buvo sunku pervežti, todėl valdžia tiesiog juos ten paliko, greičiausiai manydami, kad gyvūnai numirs,“ teigė Kastelblanka.
Tačiau jie klestėjo.
Bėgant metams, mokslininkai bandė suskaičiuoti kiek begemotų gyvena Kolumbijos vandenyse, apytiksliai, jų buvo nuo 80 iki 120. „Tai didžiausia begemotų banda už Afrikos, jų gimtojo regiono, ribų,“ aiškino veterinaras ir gamtosaugininkas Karlosas Valderamas.
Prognozuojama, kad skaičiai tik didės. Katelblanka ir jos bendradarbiai numato, kad jau 2034 m. populiacija pasieks daugiau nei 1,400 gyvūnų, jei nebus atliktas skerdimas – visi jie kilo iš pagrindinės vieno patinėlio ir trijų patelių grupės. Tyrime, jie numatė idealų scenarijų, kuriame 30 gyvūnų turi būti paskersti arba iškastruoti kasmet, kad dauginimasis sumažėtų.
Kastelblanka paaiškino, kad „kokaino begemotai“ pasinaudojo evoliucijos galimybe. Pietų Amerikoje jie nesusiduria su natūraliais plėšrūnais, vadinasi, jie gali daug lengviau daugintis.
Taip pat jiems padeda ir orai: Afrikoje, populiacija yra iš dalies kontroliuojama sausrų, kurios nevyksta Kolumbijoje. Iš tiesų, sąlygos jų Pietų Amerikos namuose begemotams yra tokios idealios, kad tyrimai rodo, kad jie pradeda daugintis ankstesniame amžiuje.
Mokslininkai tiriantys begemotų poveikį aplinkai, tiki, kad jie gali paveikti vietinę ekosistemą įvairiais būdais: išvarydami vietines rūšis, kurioms jau ir taip gresia išnykimas, pavyzdžiui – lamantinus, arba keisdami vandens cheminę sudėti, taip kenkdami žvejybai – nors kiti tyrimai rodo, kad jie aplinkai gali ir padėti.
„Begemotai plinta didžiausiame Kolumbijos upės baseine, kurio dėka verčiasi tūkstančiai žmonių, “ aiškino biologas. „Begemotai buvo pastebėti net 370 km. Atstumu nuo „Hacienda Napoles“ rūmų.“
Tai lyg būti filme „Juros periodo parkas“.
Tai ne pirmoji mokslininkų grupė, kuri ragino atlikti skerdimą. Tačiau kai kurie ekspertai priešinasi šiai idėjai. Kolumbijos nacionalinio universiteto biologas Enrikas Ordonezas prasitarė, kad „kokaino begemotai“ pasiūlė viltį išsaugoti begemotų skaičius visame pasaulyje. Pagal nevyriausybinę „Pasaulinę gamtos apsaugos organizaciją“ (IUCN), begemotai yra laikomi pažeidžiama rūšimi.
„Sterilizacijos programa būtų geresnis būdas kontroliuoti jų populiaciją,“ pasakojo jis „CNN.“
Tačiau tokios procedūros yra tikrai nelengvos –ar pigios– ir Karlas Valderamas tame turi patirties. 2009 m. jis atliko „kokaino begemoto“ patinėlio kastraciją, kaip dalį eksperimento ištirti galimybes dėl jų populiacijos augimo kontroliavimo.
„Mes kalbame apie gyvūną, kuris yra labai agresyvus ir gali sverti iki penkių tonų,“ kalbėjo Valderamas. „Nors nuraminome gyvūną, jis beveik nuvertė kraną, kurį naudojome procedūrai. Tai buvo tarsi buvimas su dinozauru iš „Juros Periodo parko“ filmo.
Veterinaras paaiškino, kad pagrindinė eksperimento pamoka buvo ta, kad atlikti kastraciją vienam yra pernelyg sudėtinga – ypač turint omenyje 50.000 dolerių sąskaitą. Oficiali vyriausybės statistika rodo, kad 2011 – 2019 m. sterilizuoti buvo tik keturi gyvūnai.
„Dauguma begemotų gyvena gamtoje. Paprasčiausiai neįmanoma juos visus lengvai sugaudyti. Tuo tarpu jie ir toliau dauginsis,“ sakė Valderamas.
Poliarizuojantis klausimas
Taigi, kas trukdo valdžiai imtis drastiškesnių priemonių? Trumpas atsakymas: visuomenės reakcija. Kolumbijos žiniasklaidai pranešus apie tyrimą, biologė Natalija Kasteblanka pradėjo sulaukti užgauliojimų ir net grasinimų mirtimi.
„Kai kurie žmonės Kolumbijoje gali labai supykti, kai kalbama apie begemotus,“ sakė ji. „Žmonės linkę labiau suprasti apie invazines rūšis kai kalbame apie augalus, arba mažesnius gyvius, o ne didžiulius žinduolius, kuriuos dauguma laiko mielais.“
Begemotai taip pat yra pavojingi, jie dažnai patenka į pavojingiausių pasaulio gyvūnų sąrašus. Per jų išpuolius Afrikoje per metus žūsta mažiausiai 500 žmonių.
Kolumbijoje žuvusiųjų nebuvo, bet pernai gegužę, vietos žiniasklaida pranešė, kad netoli „Hacienda Napoles“ esančiame miestelyje begemotas sunkiai sužalojo ūkio darbuotoją.
Vis dėl to kilo masinis visuomenės pasipiktinimas, kai Kolumbijos armijos kariai 2009 m. nušovė begemotą vardu Pepe, po to, kai jis tapo grėsme vietos bendruomenei. To pakako įtikinti valdžioms institucijoms, kad begemotai taptų legaliai saugomi, o tai tapo kliūtimi jų skerdimo planams
Deividas Ečeveris, biologas dirbantis Kolumbijos aplinkos agentūroje „Conare“, pripažįsta, kad visuomenės nuomonė trukdo jų pastangoms. Jis paaiškino, kad skerdimas jau buvo aptartas, bet vargu ar begemotų žudymas greitai prasidės.
„Tai tema, kuri poliarizuoja žmones,“ sakė jis, „todėl mes turime nuolat ieškoti kitų būdų.“
