2017 metais Sankt Peterburgo gyventoja Semmu Djabrail patyrė kraupią avariją, kuri pakeitė jos gyvenimą: mergina prarado dešinę koją, paniro į komą ir patyrė daugybę kūno sužalojimų. Visuomet svajojusi išvykti į JAV, tikėdamasi, kad Niujorke jos laukia išsvajota karjera, tačiau gyvenimas negailestingai sujaukė visus planus ir ji pasiliko Rusijoje, siekdama pakeisti žmonių požiūrį į žmogų su negalia. Šiai dienai „Instagram“ platformoje turinti 179 tūkst. sekėjų, mergina įkvepia ne tik stulbinančiomis fotosesijų nuotraukomis, bet ir pasidalintais tekstais ir požiūriu į gyvenimą.
Semmi Djabrail gimė Kaukaze, būdama tik penkiolikos metų įstojo į universitetą ir nusprendė persikelti gyventi į Sankt Peterburgą. Čia mergina dirbo mažame privačiame bare, kurie tapo tarsi antrieji namai, bandė kopti modelio karjeros laiptais, taip pat aktyviai sportavo ir įkūrė savo „Instagram“ tinklaraštį. Tačiau neslėpė, jog tokia komforto zona visada slėgė.
View this post on Instagram
„Norėjau tobulėti, bet čia atvykus supratau, kad vis dėlto ir Sankt Peterburgas yra mirusių ambicijų miestas. Čia sunku save realizuoti, žmonės čia dažnai neranda savęs, todėl ketinau išvykti į JAV.“ Mergina troško kurti lėles, turėti mažas ir jaukias asmenines dirbtuves. „Prieš pat automobilio avariją, viskas buvo suplanuota ir manęs tuo metu jau laukė Niujorke“.
View this post on Instagram
Ankstyva 2017-ųjų metų rudenį, automobilis, kuriame buvo Semmi su draugu rėžėsi į saugos užtvarą tarp Sankt Peterburgo ir Vyborgo. „Po trenksmo atsipeikėjau ir pasakiau draugui, kad negaliu pajudėti. Aš beveik nieko nemačiau, viskas, prieš mano akis buvo labai blanku. Mano stuburas, šonkauliai, dubuo, viena koja buvo sulaužyti, o kita nuplėšta, tačiau beveik nejaučiau skausmo. Tik siaubą.“
View this post on Instagram
„Labai ilgai teko laukti greitosios pagalbos, niekada to nepamiršiu, nes gyvenimas, atrodo, tekėjo iš manęs karu su krauju. Visiškai nejaučiau savo kūno, bet tiesiog bandžiau nemirti, nes dar galvojau, jog tiek daug nepadariau. Man kilo įvairiausios mintys: Velnias, ar aš tikrai mirštu? Tikrai? Jau? Pribėgęs vyras švelniai mušdamas skruostus reikalavo manęs neužmerkti akių, o atvykus greitosios pagalbos automobiliui, mes abu buvome beveik mirę, ilgai laukėme ir netekome daug kraujo. Gydytojai ėmė žaibiškai pjaustyti mano drabužius, o aš netgi bandžiau juos sustabdyti. Vilkėjau dėvėtus vyriškus marškinėlius ir draugės dovanotus sportinius marškinėlius, kurie man labai patiko.“ – sakė mergina.
View this post on Instagram
Semmi Djabrail ligoninėje buvo atliktos penkios svarbios operacijos, viena iš jų truko net dešimt valandų. Merginai buvo amputuota dešinė koja, patirti daugybiniai kūno sužalojimai, šešias dienas gulėjo komoje. „Kai atsibudau, galvojau, kad praėjo tik trys valandos, bet pasirodo buvo praėjusios šešios dienos“. „Nuo didelės vaistų dozės buvau tokia apsvaigusi, kad slaugytojoms kliedėdama sakiau, kad nulėkiau nuo uolos ir patekau tarp kažkokių nuogų žmonių. Dabar supratau, kad jos reguliariai klausosi tokių nesąmonių, bet tuo metu aš tuo tikrai tikėjau.“ „Pažvelgusi po antklodę, mintyse maldavau, kad jie ją būtų prisiuvę. Bet deja, mano kojos nebuvo.“
View this post on Instagram
„Ligoninėje buvau pusantro mėnesio. Atėjo minios pažįstamų, kambarys trūko gėlėmis ir dovanomis. Aš to nesitikėjau. Taip, mane supa geri žmonės ir tai buvo nuostabu. Bet ar aš tikrai to verta? Tiesą sakant, nemanau, kad manyje dabar yra kažkas, dėl ko mane taip reikia mylėti. Man visada atrodė, kad reikia užsitarnauti gerą požiūrį.“
View this post on Instagram
„Pati nusprendžiau, kad jei galvosiu tik apie tai, kad su manimi viskas yra blogai ir be kojos esu kažkokia kitokia, bloga, baisi, negraži, tada mano gyvenimas tik blogės. Kodėl skaudinti save? Kam vargintis galvojant apie dalykus, kurių negalima pakeisti? Man buvo paskirti psichologai ir psichoterapeutai, tačiau kiekvieną kartą jaučiausi nuobodžiaujanti ir pavargusi. Todėl šiuo klausimu aš pati esu savo gydytoja. Dabar galvoje yra aiškumas, dažnai apie tai kalbu be skausmo, tai mane veda į priekį.“
View this post on Instagram
Praėjus metams po avarijos, Semmi nusprendė pasidaryti kojos protezą. Ji surinko tam pinigų –jai padėjo artimieji, draugai ir netgi „Instagram“ sekėjai. Protezas kainavo didelę sumą – 4 milijonus rublių (61 000 USD). Praėjus dviem mėnesiams po sėkmingo kojos protezavimo, Semmi paskelbė savo pirmąją nuotrauką su nauja protezuota koja ir sulaukė daugybė gražių žinučių ir palaikymo.
View this post on Instagram
„Po avarijos dar geriau supratau, kiek mes atsiliekame nuo Vakarų pagal savo požiūrį į žmones su negalia. Man nepatinka žodis „neįgalus“, nors mes jį žodyne ir turime. Esu visavertė mergina, turiu viską. Bet močiutės manęs labai gaili, nori duoti pinigų. Pavyzdžiui esu gerai apsirengusi, sėdžiu invalido vežimėlyje, laukiu automobilio su draugu, o jos man duoda monetas. Liko tik išpūstomis akimis paklausti: “Močiute, ką tu darai?”
View this post on Instagram
„Mano vienas iš svarbiausių užsibrėžtų tikslų – bandymas pakeisti tokį požiūrį. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų tik kaip į neįgalų žmogų. Būtina, kad žmonės pradėtų suprasti, kad kitoks nereiškia „blogas“ ar „baisus“. Ši ksenofobija lėtina mūsų visuomenę, žmonės visko bijo. Niekas manęs neriboja – nors aš ir su protezuota koja. Manęs nereikia gailėtis: aš, kaip ir visi kiti, miegu, bendrauju, valgau, užsiimu savo reikalais, gyvenu. Nemanau visą dieną: „Oi, kaip aš galiu būti be kojos“.
View this post on Instagram
Dabar turiu keletą projektų, skirtų pakeisti žmonių su negalia suvokimo paradigmą. Filmavimas, interviu nėra tuštybės ir ambicijų reikalas, noriu padėti tiems, kurie patenka į panašią situaciją. Jie, kaip ir aš, neturėtų jaustis nejaukiai vien todėl, kad skiriasi nuo kitų. Dabar pagalboje turiu ir „Instagram“, nieko nereklamuodama, tiesiog nuoširdžiai aprašydama savo išgyvenimus ir tai kas nutiko, susilaukiau daug aplinkos dėmesio. O dabar ir pati galiu prisidėti rinkdama lėšas, aukodama panašius įvykius išgyvenusiems žmonėms padėti.“ Mergina ir toliau dalyvauja fotosesijose, rašo tinklaraštį, o „Instagram“ paskyros sekėjų skaičius kasdien auga.
