Ar leidžiama šaržuoti religijų steigėjus bei jų pasekėjus? Taip, absoliučiai,- sakė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, kalbėdamas apie žodžio laisvę ir istorijos mokytojo Samuelio Paty nužudymą Prancūzijoje. Jo žodžiai sukėlė sąmyšį islamo pasaulyje ir pasiekė net islamo valstybių vadovus.
Ilgus metus vyksta karštos diskusijos religinio priešiškumo tema. Karikatūrų religinėmis temomis skleidimas žiniasklaidoje yra svarstomas kaip įžeidžiantis ir niekinantis religinių konfesijų ir grupių atstovus bei vertinamas kaip etninės ir religinės neapykantos kurstymas. Ne vienas žiniasklaidos įvykis buvo sukrėtęs skirtingų religijų išpažinėjus, ypatingai islamo. Šių metų spalio mėnesio įvykiai ar istorija su pranašą Mahometą pašiepiančiu „Charlie Hebdo“ žurnalo viršeliu nebuvo pirmi. Visada matomi tie patys vaizdai: Pakistane ar kitose arabų šalyse nufilmuota įsiutusi minia išreiškia įniršį deginant vėliavas dėl knygos, kurios jie neskaitė ir dėl karikatūrų, kurių nematė. Visa tai – už laisvę, galvoti ar kurti, kurios jie neįsivaizduoja.
Tai vyko jau 1989 m. Islamistams kovojant prieš Salmano Rushdie romaną „Šėtoniškos eiles“: tada minios, kurias įaudrino ajatola Ali Chamenėjus, degino Didžiosios Britanijos vėliavas. Tai vyko ir 2005 m. dėl 12 ironiškų piešinių vaizduojančių Mahometą danų dienraštyje „Jyllands-Posten“: tada Sirijos ir Irano politinių režimų paveiktos minios degino Danijos vėliavas. Karikatūros spausdintos Danijos laikraščiuose kelerių metų bėgyje paskatino smurtinius protestus bei grasinimus šalies institucijoms. Tai kartojosi ir 2012 metais, kai dėl nekilnojamojo turto vystytojo (S. Bacile’o) sukurto prasto filmo apie Mahometą Egiptiečių ir libijiečių minios degino Amerikos vėliavas. Kartais piešiniai ar filmai atkreipia islamistų dėmesį net nieko neįžeisdami. Iš tikrųjų viskas priklauso nuo konteksto ir politinės manipuliacijos. Manipuliacija naudojama tam, kad anatemos pasėkmės būtų mirtinos. Taip pat, 2015 m. vasarį Kopenhagoje įvyko du islamistų išpuoliai: Danijos dokumentinių filmų kūrėjas Finnas Nørgaardas buvo nužudytas, o trys policijos pareigūnai sužeisti. Atakos tikslas buvo diskusijos renginys meno, šventvagystės ir žodžio laisvės tema, kuriame dalyvavo ir švedų karikatūristas Larsas Vilksas, 2007 m. nupiešęs Mahometo piešinius, kuriuose islamo pranašas buvo vaizduojamas kaip apvalus šuo, supykdė daugelį musulmonų ir dėl kurių ekstremistai ne kartą grasino menininką nužudyti.
Islamizmo pasmerkimas nereiškia jog smerkiami visi musulmonai. Jūs neturėtumėte baimintis būti apkaltinti rasizmu ar netolerancija, atmesdami islamistų idėjas ir veiksmus. Religija nėra paveldima, kiekvienas laisvai nusprendžia tikėti, taigi visa tai neturi nieko bendro su rasizmo idėja. Rasistai smerkia kitą dėl jo išvaizdos ar odos spalvos – dėl asmens bruožų, kurie nepriklauso nuo rasizmo aukos. Maža musulmonų, tapusių islamistais, patys laisvai pasirinko sprendimą, kuris priklauso tik nuo jų pačių, todėl islamizmą galima kritikuoti ir su juo kovoti. Priežastis, dėl kurios daugelis linkę priešintis tiems, kurie pasirinko islamizmą yra ta, jog islamizmas daugiausia žalos daro musulmonams, kurie pasirinko savo tikėjimą gyventi geranoriškai ir tolerantiškai.
Mes jau matėme pavyzdžius, ką islamistai sugeba jų valdomose teritorijose: Afganistane, Sirijoje, Irake. Kas tu bebūtum, kad ir ką begalvotum, kad ir kas tau patiktų ar tave bedomintų, jie neleis jums laisvai gyventi. Ar jums patinka skaityti? Jie uždraus jums skaityti viską, išskyrus šventuosius tekstus. Ar jums patinka menas? jie naikina istorinius meno kūrinius ir neleis jums kurti naujų. Ar mėgstate sportą? Jei esate mergina, apie jį galite pamiršti, nes jums tai draudžiama, o jei esate berniukas, jūsų fizinė veikla bus apribojama tik kovos treniruotėmis, kurių metu jūs būsite ruošiami mirti už religiją. Ar jums patinka plepėti su draugais? Būkite atsargūs, nes kiekvienas žodis jums gali kainuoti gyvybę. Ar jums patinka muzika, vakarėliai ir šokiai? Pamirškite linksmybes, nes dėl jūsų mylimų instrumentų galite netekti gyvybės. Džiaugsmas, kultūra, laisvė užgesta visur, kur jie meta savo šešėlį.
„Charlie Hebdo“ paskelbė pranašo piešinį ant viršelio, vaizduojant Mahometą, kritikuojantį fundamentalistus: „Sunku būti mylimam idiotų“, rodydami solidarumą Danijos dienraščio „Jyllands-Posten“ karikatūrų kūrėjams, kuriems mirtimi grasino islamistų minios. „Charlie Hebdo“ karikatūrų kūrėjai vaizdavo Mahometą tik tam, kad nutrauktų vidinę cenzūrą. Karikatūristai bijojo net pozityviai iliustruoti Mahometo gyvenimą, bijodami būti nudurti kaip režisierius Theo van Goghas Nyderlanduose. Po žmogžudystės Amsterdame praėjus šešiolikai metų nužudytas prancūzų kalbos mokytojas. Už jo norą paaiškinti „Charlie Hebdo“ požiūrį atsižvelgiant į jų solidarumo išraišką grasinimus ir terorizavimą kenčiantiems danams, mokytojas sulaukė tokio pat likimo kaip ir olandas Theo van Goghas. Tiesą pasakius, taikomasi į visą Europą, jos vertybes ir solidarumą.
Daugelio žmonių įsitikinimu, karikatūros, pašiepiančios tikėjimo dogmas bei religinius autoritetus yra smerktinos. Vatikanas, savo ruožtu, taip pat yra pasisakęs prieš šaržus ir netgi pabrėžia, jog žodžio laisvė be atsakomybės yra ne mažiau pavojinga už bombą.
Nepalyginamų palyginimas
Na, o Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Chamenėjus klausia, kuo skiriasi pranašo Mahometo įžeidimas ir abejojimas Holokausto tikrove? Spalio pabaigoje Ali Chamenėjus savo oficialioje svetainėje kalbėjo apie „gėdingus išpuolius“ prieš pranašą. Chamenėjus greitai pasiekė savo susirūpinimo esmę: kuo iš tikrųjų, jo klausimu, skiriasi islamo religijos įkūrėjo Mahometo įžeidimas ir abejojimas Holokaustu? „Kodėl abejojimas Holokaustu laikomas nusikaltimu? Ir kodėl tas, kuris rašo šia tema, turi būti nuteistas kalėti, o įžeidinėti pranašą yra teisėta veika?”
Chamenėjaus klausimas netiesiogiai reiškia drąsią prielaidą, kad, viena vertus, pasityčiojimas iš religinių įkūrėjų ir, kita vertus, milijonų žmogžudysčių neigimas, yra tik du vienodai įžeidžiančio elgesio atvejai. Esą tikinčiųjų jausmus įžeidžiantis asmuo prilygsta pašaipai, paneigiančiai milijonų žmonių genocidą.
Reikšdamas savo mintis Chamenėjus apsimeta, kad nežino esminio skirtumo: tarp fakto ir įsitikinimo, tarp istorinės tikrovės ir religinio mito. Šis skirtumas yra esminis ir toks akivaizdus, kad galima daryti prielaidą, kad Chamenėjus sąmoningai žengia žemiau savo paties, o taip pat istorinių ir teologinių diskusijų, lygio.
Liudininkai, kurie apsimeta nieko nematę
Holokaustas yra faktas, nepaneigiama realybė. Kas neigia – tas neigia, kas abejoja genocidu – abejoja tikrove. Holokausto neigėjai susiduria su įrodymais, kurių paprasčiausiai negalima išnaikinti. Pavyzdžiui, šiuolaikinių liudytojų: išgyvenusių žmonių, liudininkų ir nusikaltėlių pareiškimai. Pastarųjų teiginiai yra ypač svarbūs. Jie galbūt neigė savo asmeninę kaltę ar atsakomybę, bet ne mirties mechanizmo egzistavimą. Kaip nacių valstybės įpėdinė, Vokietijos Federacinė Respublika taip pat pripažino Holokausto faktą.
Apskritai jų tariami faktai nesibaigia. 2000 m. amerikiečių istorikė Deborah Lipstadt sensacingoje teismo byloje į savo vietą pasodino holokausto neigėją Davidą Irvingą. „Tuo metu“, – rašo ji savo knygoje „Naujas antisemitizmas“, „aš ir mano komanda atsekėme jo „įrodymus“ iki jų šaltinių ir nustatėme, kad kiekvienas jo teiginys apie holokaustą buvo paremtas klastotėmis, išradimais, iškraipymais, datos pakeitimais ar kitaip – sukurtas melo forma“.
Vienas svarbiausių liudininkų yra buvęs nacių partijos SS organizacijos karinio padalinio specialusis vadovas Thiesas Christophersenas. Pagal jo paties teiginius, jis buvo dislokuotas netoli Aušvico koncentracijos stovyklos 1944 m. sausio – gruodžio mėn. 1973 m. jis išleido brošiūrą pavadinimu „Aušvico melas“ – tai Holokausto neigimo sinonimas iki šiol.
Christophersenas tvirtina matęs, kad koncentracijos stovyklos kaliniai galėjo laisvai judėti ir dirbti „džiaugsmingai“. Kita vertus, jis nepastebėjo jokio masinio naikinimo. Praėjus penkeriems metams po šio teiginio paskelbimo, jo brošiūra „Aušvico melas“ nebebuvo platinama. Tačiau vis dar plinta ir šiandien – atsisiunčiant ar siunčiant per ultra dešiniojo sparno interneto portalus.
Faktai, teiginiai, prielaidos
Etiniu ir politiniu požiūriu pagarba maždaug šešiems milijonams genocido aukų kriminalizuoja šio nusikaltimo paneigimą. Vokietijos federalinis konstitucinis teismas prieš kelerius metus nusprendė, kad teiginiai apie Holokausto faktą, kurie pasirodė esą netiesa ar sąmoningai melagingi, negalėjo prisidėti prie konstituciškai garantuoto nuomonės formavimo.
Be to: Holokausto neigimas nėra tik keistas istorijos posūkis; tuo jis skiriasi nuo teiginio, kad žemė yra plokščia. Šis teiginys yra grynas kliedesys, nes teiginys, kad holokaustas yra melas, veikia su prielaida: yra jėga, galinti tarnauti visam pasauliui – holokausto neigėjų požiūriu – toks pat didžiulis melas kaip genocidas. Iš neigėjų pusės tokią galią turi tik viena grupė: žydai. Tai darydami, Holokausto neigėjai savaip atkuria seną mitą – žydų pasaulio sąmokslą. Ajatola Ali Chamenėjus teigia, kad paskutinis šios kovos epizodas, buvo Mahometo karikatūros žurnale „Charlie Hebdo“. Esą karikatūristas nėra vienas: „Užkulisiuose veikia rankos – taigi ir palaikymas, kurį šiai karikatūrai teikia visa valstybė, jos prezidentas ir jos vadovaujančios jėgos“. Akivaizdu, kad „rankos“ yra tariama žydų visagalybė, sugebanti priversti savo valią visai valstybei – kas yra klasikinis antisemitinis motyvas.
Vakarų vertybės
Lapkričio 3-iąją Ali Chamenėjus savo oficialioje svetainėje kalbėjo apie „islamo didžiausią priešą“. Tai yra „hegemoninė Amerika, ši visuotinė arogancija, šis sionizmas, kovojantys visomis turimomis priemonėmis ir visais frontais prieš islamą“.
Pakistane, Turkijoje ir kitose arabų šalyse Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono nuotraukos yra deginamos. Kodėl? Nes jis priminė, jog teisė kurti karikatūras negali būti atimama. Už mokytojo norą parodyti pagarbą žuvusiai „Charlie Hebdo“ žurnalo redakcijai Rusijos pilietis, čečėnų kilmės fanatikas, kuriam Prancūzijos vyriausybė pasiūlė prieglobstį, nupjovė Samuelio Paty galvą, nors daugelio Prancūzijos miestų rotušės demonstravo tuos pačius piešinius, dėl kurių mokytojas prarado savo gyvybę.
Neleiskite būti įbauginami – galbūt būtent jūsų karta įveiks šią grėsmę. Galbūt jūs esate tokie, kurie dėl savo pastovaus ryžto neužsisklendžia savyje ir nebijo išreikšti savo jausmų, tad nepateksite į islamistų fanatikų spąstus. Kita vertus, galbūt būsite tokie, kurie ištiesia jiems ranką, galbūt pasidalinsite su jais savo idėjomis, parodysite jiems savo pasaulėžiūrą ir visatos suvokimą, niekada neversdami savo idėjų per prievartą. Jūs taip pat turėtumėte klausyti, ką jums nori pasakyti jūsų pašnekovas ir gerbti jų pasaulio supratimą, pasidalinti savo patirtimi ir ateities planais, nes visa tai-saviraiškos laisvė.
Tam, kad vieną dieną galėtume nutraukti šių netoleruotinų atakų seką, turime būti stiprūs tiek psichiškai, tiek morališkai. Tik jei būsime stiprūs ir vieningi gindami savo vertybes, laisvės priešai negalės žengti pirmyn.
