Britų skulptorius, gamtosaugininkas, nardymo instruktorius Jasonas deCairesas Tayloras jau dešimtmetį kuria kvapą gniaužiančias povandenines skulptūras. Pirmąjį Molinere povandeninių skulptūrų parką ir muziejų jis įkūrė 2006 m. Grenadoje, ir nuo tada tokius parkus jis kuria visame pasaulyje, įskaitant Kankūną, Lanzarotę ir Bahamų salas. Mintis įrengti panašų muziejų Australijos Didžiajame barjeriniame rife jau seniai sukosi skulptoriaus galvoje, pasakojo jis, bet iki to dar reikėjo įdėti labai daug pastangų. Tayloras pradėjo bendradarbiauti su Džeimso Kuko universiteto ir Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkais, ir net metus praleido stengdamasis gauti leidimus šiuose vandenyse įrengti pirmąjį dirbtinį rifą.
Pirmasis muziejaus įrengimo etapas buvo sukurti stulpą su mergaitės skulptūra „Vandenyno sirena“ virš vandens, kuri įrengta Taunsvilyje. Ji buvo modeliuojama pagal vietinės čiabuvių mergaitės iš Wulgurukaba genties, kurios šeimos kadaise turėjo vietines žemes, Takodos Johnson figūrą. Tokį pasirinkimą lėmė Tayloro sumanymas į bendradarbiavimą įtraukti ir jaunosios kartos atstovus su mintimi, kad ateinanti karta toliau bus atsakinga už mūsų aplinkos išsaugojimą. Ir tai nėra paprasta skulptūra, ji skleidžia svarbią žinią – sakė jos kūrėjas. Interaktyvi skulptūra, keičianti spalvas, rodo vandenyno temperatūrą, tai reiškia, kad šiltėjant klimatui, skulptūra įspės tai, pakeisdama savo spalvą.
Pagrindinė muziejaus dalis yra panardintas „šiltnamis“, apaugęs koralais, kuriame eksponuojama daugiau nei 20 jūrinių skulptūrų, pagamintų iš nerūdijančio plieno. Pastatas yra panardintas maždaug 18 metrų gylyje, pakyla iki devynių su puse metro aukščio ir sveria daugiau nei 160 tonų. Skulptūros per kurį laiką pasidengia koralais ir visiškai tampa rifo dalimi, tokiu būdu padėdamos išsaugoti ekosistemą.
Kasmet Didįjį barjerinį rifą aplanko daugiau nei du milijonai žmonių. Siekiama, kad naujasis muziejus būtų švietimo požiūriu svarbus mokslininkams, vietiniams gyventojams ir turistams. „Mums visiems rūpi rifas, tad turėti fantastiškas skulptūras, vaizduojančias žmones, yra priminimas, koks trapus jis yra ir kaip mes turime jį prižiūrėti ir elgtis kaip su muziejumi“, – sakė „Reef Ecologic“ generalinis direktorius Adamas Smithas.
„Mūsų vandenynai patiria pokyčius ir kyla didžiulė grėsmė – nuo kylančios jūros temperatūros, rūgštėjimo ir į vandenynus patenkančios taršos“, – sakė jis. „Povandeninio muziejaus kūrimo tikslas yra pakeisti mūsų vertybių sistemą – galvoti apie jūros dugną kaip apie šventą dalyką, tai, ką turime saugoti ir nevertinti kaip savaime suprantamo dalyko.“
Ankstesni skulptoriaus Tayloro projektai padėjo paskatinti turizmą tose vietose, tikimasi, kad naujasis muziejus pritrauks daugiau lankytojų ir šiame regione, ir sukurs papildomų darbo vietų, nes rifo atkarpoje, netoli Taunsvilio, sulaukiama mažiau turistų nei šiauriau esančiose vietose, netoli Kernso. Anot „DeCaires Taylor“, projekto bendradarbiai taip pat įvertino galimas neigiamas turizmo populiacijos padidėjimo regione pasekmes. „Mes nagrinėjame daugybę veiklos modelių, nuo didesnio vietinių, o ne tik užjūrio lankytojų skatinimo, iki elektrinių valčių, ir kitų aplinkai mažiau kenksmingų keliavimo priemonių“, – kalbėjo Tayloras.
Naujasis muziejus yra ne pelno siekiantis žmonių ir institucijų bendradarbiavimas, kuris buvo planuojamas dvejus metus. Ją finansuoja nacionalinė ir vietos valdžia bei verslo partneriai, įskaitant Džeimso Kuko universitetą, Australijos jūrų mokslo institutą, bendradarbiaujant su Didžiojo barjerinių rifų jūrų parko direkcija. Sujungdamas meną, mokslą ir aplinkos išsaugojimą, Povandeninio meno muziejus, didindamas supratimą apie Didįjį barjerinį rifą, nori pritraukti daugiau žmonių pasigrožėti rifais, povandenine gamta, tuo pačiu atkreipiant dėmesį į jų nykimą, grėsmes vandenynui, ir paskatinti prisidėti prie jų išsaugojimo.
