Mūsų buvo trejetas: ji, Mona ir aš. Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji.
Elif Shafak (Elif Šafak) – žymiausia turkų rašytoja, sėkmingai derinanti Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas. Yra parašiusi penkiolika knygų, jos išverstos į keturiasdešimt septynias kalbas. Lietuviškai išleisti jos romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Mečetė sultono dukteriai“ („Tyto alba“ 2010, 2012, 2017). „Trys Ievos dukterys“ – naujausias E. Shafak romanas.
Vieną pavasario vakarą Stambule turtinga dviejų vaikų motina Perė vyksta į vakarėlį prašmatnioje viloje, tačiau pakeliui tampa užpuolimo auka: elgetos pagrobia jos rankinę, o iš jos iškrenta nuotrauka, primenanti studijas Oksforde. Tai vienintelis praeities įrodymas, su kuriuo ji nepajėgė išsiskirti – nes tai buvo svarbiausia jos gyvenimo atkarpa, pasibaigusi netikėtai ir žiauriai. Ir vakarėlis Perei virsta prisiminimų vakaru…
Oksforde negalėjo būti skirtingesnių merginų kaip Perė, Šyryn ir Mona. Tiek kilme, tiek išvaizda, tiek būdu, o svarbiausia – požiūriu į tikėjimą. Tačiau vienas dalykas buvo bendras: Dievo klausimas. Ne, du dalykai. Antrasis – tai profesorius Azuras ir jo Dievo pažinimo seminaras. Protingas, provokuojantis, net šokiruojantis ir nepaprastai patrauklus profesorius, kurį Oksforde vieni garbina, o kiti keikia. Abejonių kupina Perė, įžūli ateistė Šyryn ir pamaldi musulmonė Mona, gebanti suderinti amerikietišką feminizmą su hidžabo dėvėjimu, – visos jos susitinka Azuro seminare, tikėdamosi surasti Dievą savyje ir išsivaduoti iš abejonių. Trys merginos, trys Ievos dukterys, trys keliai, vienas tikslas – ir trys visiškai skirtingi likimai.
Prisiminimų į praeitį nublokšta Perė tą katastrofišką Stambulo vakarą bando grįžti į skaudžią patirtį, kurią beviltiškai stengėsi užmiršti. Bet ar mes galime pabėgti nuo savęs?
****
Eilėraštis
Stambulas, 2016-ieji
Perė stovėjo rūmų prie jūros vonios kambaryje ir spoksojo į savo atspindį puošniame veidrodyje. Būdama su dukterimi, sėkmingai apsimetė, kad nė kiek nesijaudina, bet dabar apgaulingą ramybę pakeitė nerimas. Vienišos akvariumo žuvys priminė jai animacinių filmų personažus, atsidūrusius negyvenamoje saloje, bet negalvojančius, kaip ištrūkti. O ji ar galėtų išplaukti? Įpročiai pakeisti, asmenybė patobulinta, pažįstamų išsižadėta, draugystės nutrauktos, net pomėgių atsisakyta, – bet šiame gyvenime sunkiausia atsikratyti prisirišimo prie vietos.
Už durų skambėjo juokas. Šeimininkas pasakojo anekdotą, perrėkdamas šurmulį. Perė neišgirdo pabaigos, bet iš šūksnių spėjo, kad ji buvo šiurkščiai nešvanki.
– Jau tie vyrai! – pusiau priekaištingai, pusiau koketiškai ištarė moters balsas.
Perė sučiaupė lūpas. Ji niekada nesugebėdavo viešai, juolab taip žaismingai ištarti panašių frazių.
Ją visada domino tiek vyrai, tiek moterys, kurių praeitis buvo sunki, akys neramios, o siela nusėta nematomų žaizdų. Nedaugeliui išrinktųjų, su kuriais susidraugavo, ji dosniai dalijo savo laiką, ištikimybę ir meilę. Bet su visais kitais, o tokių buvo dauguma, ji kaipmat imdavo nuobodžiauti ir trokšdavo tik pabėgti – išsivaduoti nuo žmogaus, pokalbio, aplinkybių. Nujautė, kad šiąnakt kviestinėje buržuazinėje vakarienėje ją lydės nuobodulys, ir kaip atsvarą davė sau žodį truputį pažaisti, pasilinksminti tik jai vienai suprantamais būdais.
Perė paskubomis apšlakstė veidą vandeniu. Mielai būtų pasidažiusi iš naujo, bet lūpų dažai sutraiškyti, o akių šešėlių paletė pamesta skersgatvyje. Greitosiomis susišukavo plaukus pirštais ir dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį. Atspindys buvo išblyškęs, neramus – lyg ją nežiniomis būtų bandžiusi užvaldyti maištinga dvasia. Atidarė duris ir nustebusi pamatė dukterį.
– Tėtis nerimauja, kur tu.
– Reikėjo apsiprausti. – Perė patylėjo. – Ką tu jam pasakei?
Išvydo dukters akyse šmėkštelint meilę, bet ją tučtuojau nustelbė abejingumas.
– Nieko, – atsakė Deniza.
– Ačiū, mieloji. Eime atgal.
– Palauk, užmiršai va šitą, – tarė Deniza ir ištiesė ranką.
Perė iškart suprato, kad tai nuotrauka, kurios ji ieškojo tame ankštame skersgatvyje. Matyt, Deniza ją pamatė pirma ir įsikišo į kišenę.
– Kodėl aš niekada jos nemačiau? – reikliai paklausė duktė.
Nuotraukoje buvo keturi žmonės. Dėstytojas su studentėmis. Laimingi, viltingi, pasiruošę pakeisti pasaulį, džiugiai nenutuokiantys, kas jų laukia rytoj. Perė prisiminė dieną, kai nuotrauka buvo padaryta. Tokios šaltos žiemos Oksforde nebuvo kelis dešimtmečius. Prisiminė viską – speiguotus rytus, užšalusius vandentiekio vamzdžius, gilias pusnis ir svaigų įsimylėjimo eliksyrą, tekantį gyslomis. Nei anksčiau, nei vėliau nejautė tokios gyvenimo pilnatvės.
– Kas šie žmonės, mama?
– Sena nuotrauka, – ramiai, pernelyg ramiai atsakė Perė.
– Todėl nešiojiesi ją piniginėje? Kartu su vaikų nuotraukomis? – neatlyžo Deniza. Jos balsas skambėjo nepatikliai ir pašaipiai. – Tai kas jie?
Perė parodė į merginą rusvai raudona skarele, kuria ji buvo tvarkingai kaip turbanu apsimuturiavusi galvą; šviesiai rudos akys buvo storai paryškintos juodais dažais iki pat antakių.
– Mona. Pusiau amerikietė, pusiau egiptietė.
Deniza, netardama nė žodžio, stebeilijo į merginą.
– O šita Šyryn, – tarė Perė, žiūrėdama į ryškiai išsidažiusią gražuolę storais juodais plaukais, apsiavusią aukštakulniais aulinukais. – Jos šeima iš Irano, bet jie taip dažnai kraustėsi iš vienos šalies į kitą, kad ji pati nežinojo, kur jos tėvynė.
– Kaip tu su jomis susipažinai?
Perė atsakė ne iš karto.
– Universiteto laikų draugės. Mes gyvenome viename name, studijavome tame pačiame koledže. Lankėme tą patį seminarą, bet skirtingu laiku.
– O apie ką tas seminaras?
Perė šyptelėjo, iš kiekvieno veido bruožo spinduliavo prisiminimai.
– Apie… Dievą.
– Oho, – atsiliepė Deniza kaip paprastai, kai dalykas jos nedomindavo. Ji bakstelėjo pirštu į aukštą vyriškį viduryje. Neklusnūs šviesiai kaštoniniai plaukai ilgoki ir garbanoti; akys švyti iš po plokščios kepurės; tvirtas smakras gražiai apibrėžtas; veido išraiška rami, bet ne romi. – Kas jis?
Perės veidu perbėgo beveik nepastebimas nesmagumo virpulys:
– Mūsų dėstytojas.
– Tikrai? O panašus į maištingą studentą.
– Jis buvo maištingas dėstytojas.
– Taip būna? – suabejojo Deniza. – Kuo jis vardu?
– Mes jį vadinome Azuru.
– Keistas vardas. O kur šitas universitetas?
– Anglijoje… Oksforde.
– Ką? Kodėl tu man niekada nepasakojai, kad studijavai Oksforde? – paskutinį žodį Deniza ištarė itin pašaipiai.
Perė svyravo, nežinodama, ką atsakyti. Numanė, kodėl niekam, net vaikams, nepasakojo, bet ne laikas ir ne vieta aiškinti.
– Aš studijavau neilgai, – galop ištarė, ir jos balsas nutrūko. – Nebaigiau.
– Bet kaip tu įstojai?
Iš balso atrodė, kad Oksfordas jai padarė įspūdį, bet Perė išgirdo pavydo ir apmaudo gaideles. Nors iki stojamųjų egzaminų į universitetą dar keleri metai, duktė jau pradėjo jaudintis. Švietimo sistema, sukurta taip, kad jauni protai aršiai varžytųsi, tiko tokiems mokiniams kaip Perė, bet tokioms nerūpestingoms būtybėms kaip Deniza buvo tikra nelaimė.
– Gali manimi netikėti, bet mokykloje aš mokiausi puikiai. Tėvas norėjo, kad gaučiau geriausią išsilavinimą… Europoje. Jis man padėjo parašyti prašymą, ir aš atitikau reikalavimus.
– Senelis? – nepatikėjo Deniza. Jai buvo sunku įsivaizduoti, kad sukriošęs senis, kurį prisiminė, galėjo lemti tokias esmines permainas.
– Taip, jis manimi didžiavosi, – nusišypsojo Perė.
– O senelė nesididžiavo? – paklausė Deniza, nujausdama, kad būta nesutarimų.
– Ji nerimavo, kad aš užsienyje išklysiu iš kelio. Pirmą kartą išvykau iš namų. Motinai nelengva skirtis su vaiku. – Perė giliai įkvėpė, nustebinta savo žodžių, nustebinta užuojautos motinai.
Deniza susimąstė.
– Ir kada tai buvo?
– Prieš pat rugsėjo vienuoliktąją, jei tau tai ką nors reiškia.
– Aš žinau, kas yra rugsėjo vienuoliktoji, – Denizos veidas nušvito: ji staiga suprato. – Vadinasi, tėčio tu tada nepažinojai. Metei Oksfordą, grįžai į Stambulą, ištekėjai, nusispjovei į išsilavinimą, vieną po kito išperėjai tris vaikus ir tapai namų šeimininke. Kaip originalu, bravo!
– Aš nesivaikiau originalumo, – tarė Perė.
Deniza prikando apatinę lūpą, praleidusi motinos žodžius pro ausis.
– Kodėl tu metei Oksfordą?
Atsakyti į šį klausimą Perė nebuvo pasiruošusi: tiesa pernelyg skaudi.
– Man buvo per sunku: paskaitos, egzaminai…
Deniza nepatikliai sušnairavo į motiną, bet neištarė nė žodžio. Pirmą kartą jai toptelėjo, kad moteris, kuri ją pagimdė, moteris, kurią ji mato kiekvieną dieną ir kuri tenkina visus jos poreikius ir užgaidas, kadaise, kai dar neturėjo vaikų, galėjo būti kitokia. Nesmagi mintis. Iki šios dienos motina buvo Denizai terra cognita*, kurioje kiekvienas palaimingas slėnis, kiekvienas ramus ežeras ir kiekvienas snieguotas kalnas gerai pažįstamas. Suirzo pamaniusi, kad šiame žemyne dar gali būti vietų, nepažymėtų žemėlapyje.
– Dabar galiu atgauti nuotrauką? – paklausė Perė.
– Luktelėk.
Deniza prisikišo nuotrauką prie akių, nuo blakstienų atsimušė lempos šviesa iš palubės. Ji prisimerkė, beveik žvairuodama, lyg tikėtųsi kur nors aptikti slaptą kodą. Staiga apvertė nuotrauką ir pamatė kitoje pusėje užrašą skėtriu braižu žmogaus, kuris bando rašyti neįprastai tvarkingai: „Perei, mylimai kaip sesuo, nuo Šyryn. Neužmiršk, Peliūkšte: „Jau negaliu vadintis nei vyru, nei moterim, nei angelu, nei tyra siela.“
– Kas ta Peliūkštė? – sukikeno Deniza.
– Taip mane vadindavo Šyryn.
– Sunku sugalvoti pravardę, kuri tau labiau netiktų!
– Ko gero, aš pasikeičiau, – tarė Perė. – Mums reikia eiti.
Denizos mina tebebuvo pašaipiai klausiama:
– O ką reiškia šitie kliedesiai „nei vyru, nei moterimi, nei angelu“?
– Tai tik eilėraštis… Mieloji, grąžink man nuotrauką.
Iš svetainės atsklido plojimai ir šauksmai. Matyt, svečiai kažką erzino ar skatino ką nors padaryti. Deniza susidomėjo, pasvyravusi atidavė nuotrauką motinai ir grįžo į pobūvį.
Likusi koridoriuje viena, Perė stipriai suspaudė nuotrauką ir nustebusi pajuto, kad popieriaus skiautelė skleidžia šilumą kaip gyva. Keista, kai pagalvoji, akimirkos nyksta, širdys kietėja, kūnai sensta, pažadai vėjais laksto, tvirčiausi įsitikinimai žlunga, o fotografija, dvimatis tikrovės atvaizdas ir melas, nesikeičia, lieka amžinai ištikima.
Ji įsikišo nuotrauką į piniginę, stengdamasi nežiūrėti nė į vieną veidą. Atsispyrė pagundai pažvelgti į praeitį, nenorėjo galvoti, ką jaunesnė Perė manytų apie moterį, kuria tapo. Atsitiesė, ruošdamasi susitikti su kitais svečiais, kurie, atvirai kalbant, buvo jai beveik nepažįstami, ir lėtai nuėjo pas juos.
* žinoma žemė; ištirta sritis (lot.).
Elif Shafak. Trys Ievos dukterys. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 456 p.
