Spalvingi dažai teškiami ir drabstomi iš spontaniškų emocijų, kurios užplūsta tuo momentu menininką. Abstraktus ekspresionizmas tai ne tik būdas užpildyti drobe spalvomis ar įvairiomis potėpių formomis, tai būdas išreikšti ir tokiu būdų perteikti žmonėms savo giliai užslėptas emocijas. Vieni šį meną laiko įkvėpiančiu, kiti, mano, jog tai visiška beskonybė. Tačiau, kuo ši meno kryptis yra ypatinga?
Abstraktusis ekspresionizmas neformalus, be taisyklių ir nesuvaržytas judėjimas, kuris susikūrė Amerikoje, XX amžiaus penkto dešimtmečio viduryje. Šio judėjimo filosofija yra egzistencialistiniai klausimai. Ji svarsto apie žmogaus vidines kovas, kuriose varžosi jo protas su širdimi, godumas ir saikas, užslėpti troškimai ir pareigos šauksmas.
Taip pat menininkai buvo skatinami išeiti iš komforto zonos ir patirti tai, kas dar nepatirta. Žmonės siekė atrasti ir suprasti save per meną, nevaržant idealių normų, taisyklių ar mene egzistuojančios dieviškosios proporcijos. Toks menas žmogui ne tik padėjo atsiskleisti ir būti tokiu, koks jis yra iš tiesų, bet ir sukelti žmonėms emocijas bei išryškinti to laikotarpio problemas.
Vienas reikšmingiausių abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovų buvo Džeksonas Polokas. Dailininkas išsiskyrė savo kūrybiniu stiliumi, mat, šis netapydavo piešinių, o taškydavo, laistydavo, purkšdavo dažus ant drobės apimtas spontaniškų emocijų. Taip pat reiktų pabrėžti, kad menininkas niekada nenaudojo molberto, jis visada kurdavo pasidėjęs drobę ant grindų.
Pagrindinė problema buvo spalvų dinamiškumas, kurį sunku išgauti kūrybos proceso metu. Šio menininko įžymusis piešinys “Nr. 5, 1948″ yra vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų. Jis buvo parduotas 2006 metais JAV aukcione už 140 milijonų JAV dolerių. Šis paveikslas pakerėjo daugumą širdžių savo varvančiu, lyg žaizda, stiliumi.
Taip pat dar vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų yra „Moteris III“ sukurta JAV skulptorius ir abstraktaus ekspresionizmo tapytojo Vilemo De Koningo. Šis paveikslas buvo nupirktas už 137,5 mln. JAV dolerių. Dailininko tapyba išsiskyrė nuo Džeksono Poloko tuo, kad šis tapymo būdas buvo kur kas kuklesnis, tapomi konkretesni vaizduojami vaizdai, o drobės nebuvo tokios didelės. Vilemo De Koningo paveiksluose buvo kuriamas abstraktus fonas arba geometrinė abstrakcija. Tokiame fone dailininkas išskirdavo ir pavaizduodavo vieną galingą figūrą, kuri ir sukurdavo lyrišką arba intymią nuotaiką.
Neretai šiuolaikinis žmogus žiūrėdamas į to laikmečio nupaišytus abstraktaus ekspresionizmo darbus nesupranta, kuo šie paveikslai yra tokie įspūdingi. Tačiau, ekspertai teigia, kad jei žmogus ne tik žvilgtelėtų į dažų sluoksnius ant drobes, bet ir įdėmiau pasižiūrėtų į piešinį: jame dominuojančias spalvas, išryškintas detales, nutapymo metus, žinotų istoriją tada jis pamatytų dailininkų patirtas bei perteiktas emocijas.
