Richard Dawkins. Dievo iliuzija. Iš anglų k. vertė Elena Belskytė. K.: Vega line, 2010. 448 p.
Yra grupė žmonių, kurie nuolat dalinasi vaizdo įrašais apie ateizmą, kad ir George’o Carlino pasirodymais. Yra ir kita grupelė, kuri dalinasi paveikslėliais su užrašu „Sometimes you just need to let God drive“ ir vaizdeliu su tariamomis Jėzaus rankomis ant tavo automobilio vairo. Įdomu, kelis medžius toks duetas sugebėtų aplenkti?
Imdamas knygą, sužinojau, kad apie ją yra parašyta viena kita vienakryptė recenzija iš juodaskvernių tarpo. Nors pats nesu religingas, pamėginsiu vengti stiprių necharizmatiškų išpuolių.
Knygos viršelis, neslėpsiu, nevykęs ir vienanaktis. Buvo galima tiesiog gražiai ar negražiai nukopijuoti originalų variantą: pakeisti spalvas, perimti sprogimo, išsitaškymo mintį. O dabar ką turim: debesėlius, nelyginant duris dangun, apačioj – pragarą? O knygos kainos atžvilgiu nutarta pataupyti – minkštas elementarokas viršelis. Kita vertus, kaina ne tokia ir maža – apie 40 litų (įsivaizduoju vadovo šūksnį: smulkioms leidykloms kaip nors reikia išlikti!).
„Dievo iliuzija“ prasideda daugybe apžvalgininkų liaupsių (autorius Richardas Dawkinsas – garsus mokslininkas ir dar garsesnis ateistas). Sakykim, kad ji to iš dalies ir nusipelno. Dažnai reikia turėti drąsos, norint kovoti prieš kryžių sapnuojančias ir jį ant bufetuko įtaisiusias mases ir įtakingas Vatikano grupuotes. Vis dėlto reikia turėti ir skoningumo, neleidžiančio iš karto sakyti, koks tu protingas ir stiprus (galbūt palaukim, kol tave pagirs močiutė?). „Dievo iliuzijos“ išdėstymas puslapiuose irgi ganėtinai ydingas, galbūt net specialiai – nesterilus. Bet užteks apie išorę, kaip sakė vienas draugas, – svarbu, skaityti eina.
Knyga susideda iš puspenkto šimto puslapių, ir meluočiau, jei sakyčiau, kad visi jie vienodai įdomūs, svarūs ir maloniai skaitomi. Dawkinsas ir kiti, siekiantys pritraukti mases, turėtų suprasti, kad reikia mažiau tuščiažodžiauti, siaurinti, abstrahuoti tekstą. Dievo nebuvimo įrodymai kartojasi, taip kartais sukeldami nemalonų aido įspūdį. Beje, senukas Dawkinsas padarė ir gana vaikišką rašytojo klaidą – knygos pirmuosiuose puslapiuose kalbėdamas apie tam tikrus dievo (jei leisit, rašysiu iš mažosios) nebuvimo įrodymus, vis tarsteli, kad daugiau apie tai pašnekės ateityje, vėliau eisiančiuose puslapiuose, o kai jie ateina, dažnai siūloma prisiminti pradžią ir grįžti atgal. Visa tai sakau todėl, kad kiti būsimi ir esami autoriai daugiau leistų išsiplėtoti esamajam, kalbamajam laikui, o ne kažko bijodami ar tikėdamiesi švaistytų laiką ir rašalą neesminiams pastebėjimams, antraeilėms remarkoms.
Veikale pateikti dievo nebuvimo argumentai, dauguma jų stiprūs, paprasti ir grakštūs, susieti su istorine perspektyva. Ne vienas tokius ir panašius dalykėlius mintijame gulėdami lovoje, bet teegzistuoja visagalis Kartojimasis.
Geriausios Richardo pastraipos tos, kur jis, nusimetęs Ateizmo advokato apsiaustą, kalba iš savo patirties. Kad aiškiau būtų suprasti – nustoja ginti ir taip protingų žmonių nejudinamą evoliucijos teoriją ir pasakoja asmeninius patyrimus, tyrimus. Kuo daugiau kovosi dėl tos duonos, kurią jau (su)valgei, tuo mažiau nugriebsi svetimos. Tuo tarpu Sokrato dialektiką Dawkinsas perpratęs ganėtinai gerai, todėl nepersistengdamas gali nesunkiai nugramzdinti ištisų teistų ordas.
Keliais sakiniais advokatu pamėginsiu pabūti ir aš. Ateistai nesmerkia tikinčiųjų ir nenori jų kaip nors sužaloti, įbauginti ar išniekinti. Kalbama apie vėjais švaistomą brangų laiką, kurį galėtum skirti draugams, šeimai, darbui. Gaunama tariama pagalba, stumtelėjimas iš išorės lieka tik kažkur toli smegenėlių vingiuose. Kai žmonės išmoks būti kritiški ir racionalūs, galbūt nereikės ir panašių knygų. Taip pat nereikia bijoti to, kad ne viską gali suvokti. Tai dar nesukuria kažko, kas liguistai mėgtų meldimąsi jam ir daug vyno per pamaldas. Galbūt religija būtų naudinga, jei paliktume ten daug ką, tik išbrauktume patį… dievą?
„Religija įtikino žmones, kad ten, danguje, gyvena nematomas žmogus, kuris nuolat, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę stebi kiekvieną tavo veiksmą. Nematomas žmogus turi specialų sąrašą, kur įrašyta dešimt veiksmų, kurių tau nevalia daryti. Jeigu tu padarysi kurį nors iš tų veiksmų, tau jis yra parengęs specialią vietą, kur daug ugnies ir dūmų, deginimo, kankinimo ir skausmo…“ (p. 303) Dėl tokių vietų Dawkinsas rizikuoja būti užpultas dabartinių „intelektualiųjų“ teistų, pasaulį ir tikėjimą matančių, kaip jie patys sako, giliai ir, kaip aš sakau, neaiškiai. Teologijos studentas tave išvadins paviršutinišku kvaileliu, nesuvokiančiu tikrosios Dievo prasmės, idėjos… Tačiau tas pats studentas nieko daugiau ir nepasakys: turiu galvoje, nieko tikro ir aiškaus, argumentuoto. Taigi autorius nebijo taip paprovokuoti teistų (sakiniais, labiau taikytais močiutėms perkalbėti).
Knygos pabaigoje linksmai ir ironiškai atrodo toks priedas: „Trumpas naudingų adresų sąrašas asmenims, norintiems išsilaisvinti nuo religijos ir siekiantiems paramos.“ Toliau išvardintos įvairios kritinės minties institucijos.
Nepašykštėsiu ir aš palinkėti daugiau mąstymo, mažiau dievobaimingumo, baimės būti atsakingam už save ir siūlau labai atsargiai svarstyti galimybę vairą perduoti kažkam, turinčiam tik pavadinimą.
Leidykloms: nesnauskit ir išverskit „God’s debris“ („Dievo duženos“) – smagų filosofinį veikalą panašia tema. O dabar eikim žaisti kriskroso.
„Šiaurės Atėnai”
