ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.
Viduramžiais kankinimas buvo laikomas teisėtu būdu išgauti įtariamųjų išpažintis, nubausti nusikaltėlius ir atlikti mirties bausmes. Tačiau, kai kurie metodai buvo žymiai žiauresni nei kiti.
Viduramžiai Europoje truko nuo V iki XV amžiaus. Per šį laikotarpį įstatymai ir vietiniai papročiai neapribojo elgesio su kaliniais būdų ar to, kokiu mastu kankinimai galėjo būti daromi. Prisipažinimai nebuvo laikomi tikrais ar nuoširdžiais, jei buvo naudojamas vadinamasis „lengvas kankinimas“ (pvz: aštrių medinių ar metalinių pleištų kalimas po kojų nagais).
Atsižvelgiant į nusikaltimus, lytį ar socialinį statusą, buvo naudojami įvairūs kankinimo tipai. Kvalifikuoti kankintojai taikydavo specialius metodus ir įrankius, jog galėtų pratęsti aukos gyvenimą kuo ilgiau ir sukelti kuo daugiau skausmo.
Na, o šis dešimtukas pažymės vienus iš barbariškiausių ir žiauriausių viduramžių Europos kankinimo būdų.
Turime persėti, jog toliau pateikti vaizdai gali pasirodyti trikdantys.
10. Kelienio skaldytuvas
Populiarus inkvizicijos metu. Šis prietaisas susideda iš dviejų medinių blokų su smaigaliais, kurie buvo išdėstyti virš ir po kelienio.
Blokai, sujungti dviem dideliais varžtais, būdavo pasukami norint sužaloti auką.
Spyglių skaičius blokuose svyravo nuo trijų iki dvidešimties, dažnai priklausomai nuo nusikaltimo pobūdžio ir kalinio statuso.
9. Krūtinės draskytojas
Taip pat žinomas kaip „geležinis voras“. Daugiausia buvo naudojamas moterims, kurios apkaltintos svetimavimu, pačių atliktu abortu, erezija, piktžodžiavimu ar raganyste. Be to, naudotas ir apklausų metu.
Draskytojas neretai kankinimo metu buvo šildomas, o jo keturi „nagai“ naudojami lėtai ir skausmingai draskyti krūtis.
Priemonė buvo užrakinama ant moters krūties. O jei moteris nemirdavo, ji likdavo sudarkyta likusiaim savo gyvenimui.
8. Kankinimas narvu
Tai buvo viena iš baisiausių kankinimo formų viduramžių laikotarpiu.
Kaltinamieji buvo patalpinti į narvą, kuriame jie buvo visiškai nejudrūs. Kalėjimo laikotarpį nulėmė nusikaltimas.
Nukentėjusieji buvo dažnai pakabinami viešoje erdvėje, kur juos galėjo laisvai užgaulioti vietiniai gyventojai.
7. Kankinimas žiurkėmis
Žiurkės taip pat buvo įdarbintos kankinimams. Buvę daug variantų, tačiau įprasčiausias metodas – priversti badaujančią žiurkę ieškoti būdų kaip pabėgti per aukos kūną (paprastai žarnyną).
Norint tai sėkmingai įgyvendinti, kaliniai buvo visiškai suvaržyti ant žemės, ar bet kokio kito horizontalaus paviršiaus.
Tada, žiurkes uždėję ant skrandžio, kankintojai uždengdavo jas su palaipsniu šildomu metaliniu konteineriu. Žiurkė pradėjusi ieškoti kaip ištrūkti, turėdavo tik vieną išeitį – aukos kūną.
Kasimasis per kūną paprastai užtrukdavo keletą valandų, todėl tai buvo laikoma skausminga ir baisia mirtimi.
6. Galvos trupintojas
Turbūt, gana savaime suprantamas. Prietaisas, kuris iš esmės yra galvos atrama, lėtai susmulkina kaukolę ir veido kaulus.
Net jei ir kankintojas sustodavo prieš aukai mirštant, veido raumenų ir kaulų pažeidimas likdavo visam laikui.
5. Geležinis sostas
Ši kėdė su šimtais aštrių smaigalių buvo plačiai naudojama viduramžių Europoje.
Į kėdę pasodintos aukos, turėjo iškęsti suvaržymą geležimis ir palaipsniui giliai į kūną smingančius spyglius. Tai galėdavo tęstis valandų valandas, o kartais net ir dienas.
Kankinantys smaigaliai nepažeisdavo gyvybiškai svarbių organų, o kraujo netekimas nepavojingas – bent jau tol, kol asmuo būdavo išlaisvinamas iš kėdės. O jau tada, dažnai baigdavosi mirtimi.
Geležinis sostas neretai buvo naudojamas ir kaip psichologinis kankinimo instrumentas, nes aukos kartais prisipažindavo vos tik pamačiusios kitus besikankinant.
4. Laužymo ratas
Taip pat žinomas kaip Katerinos ratas, šis kankinimo įrenginys buvo naudojamas kankinti ir nužudyti kalinius viešųjų mirties bausmių vykdymo metu. Prietaisas paprastai atrodė kaip didelis ratas su stipinais.
Nusikaltėliai buvo pririšami prie rato, o jų galūnės sumušamos vėzdu. Tarpai tarp stipinų, leido duoti kelią galūnių lūžimui.
Nejauku tai, kad išgyvenimo laikotarpis po sulaužymų galėjo siekti net keletą dienų.
3. Kančios kriaušė
Šis baisus įrankis buvo naudojamas viduramžiais kaip būdas kankinti moteris, kurios buvo apkaltintos tyčiniu persileidimu. Tai taip pat, buvo baudžiami ir melagiai, piktžodžiautojai ar homoseksualai.
Prietaisas buvo įterpiamas į vieną iš kalinių angų: moters makštį, homoseksualų išangę, ir melagių ar piktžodžiautojų burnas (dėl to jis taip pat žinomas kaip „dusulio kriaušė“).
Įrankis pasižymėjo keturiais metalo lapais, kurie lėtai atsiskyrė vienas nuo kito kankintojui pasukus varžtą viršuje.
Baudėjas galėjo jį panaudoti odos perplėšimui, arba jos elastingumo patikrinimui.
Tai retai sukeldavo mirtį. Tačiau, jį dažnai lydėjo ir kiti kankinimo būdai.
2. Pjūklo kankinimas
Tai buvo viena iš mirties bausmių formų, kurioje gyvas žmogus buvo pjaustomas per pusę išilgai, arba skersai.
1. Judo lopšys
Dar kitaip vadinamas Judo kėde, šis itališkas išradimas buvo ypač žiaurus.
Naudojant virves, kalinys yra tempiamas žemyn nuo piramidės formos „sėdynės“, o smaigalys įdedamas į išangę arba makštį. Šis kankinimas pasižymi intensyviu tempimu žemyn, kas sukelia ilgalaikę žalą. Daugeliu atvejų, aukos raumens audiniai plyšdavo, kas vėliau sukeldavo rimtus užkrėtimus.
Kartais būdavo pridedami ir svoriai, kurie dažniausiai sukeldavo mirtį.
Panašus prietaisas vadinamas ispanų asilu (arba mediniu arkliu), suteikia beveik tokį patį efektą. Nukentėjusieji turėdavo apžergti „arklį“, o vėliau privalėjo ne savo noru sutelkti visą savo kūno svorį ties tarpukoju, kuris būdavo ant smailaus kampo.
