Jeigu susirastumėte internete jau paskelbtas „Auksinių Gaublių“ nominacijas, pagal jas galėtumėte žiūrėti visus prizams atrinktus filmus. Labai neapsiriksite ir pamatysite geriausius įvairių žanrų 2012-ųjų metų filmus. Mano surašytas simpatijų dešimtukas kažkiek neišvengiamai sutaps su pavadinimais, reklamuojamais spaudoje, „Oskarų“ favoritų prognozėse.
Ir vistik aš rekomenduoju filmus pagal savo subjektyvų vertinimą. Nepretenduoju į orakulo vaidmenį. Su manimi galima nesutikti, išreikšti visai priešingą nuomonę. Aš tiesiog vardinu 10 filmų, kurie oficialiai pristatyti žiūrovams 2012-ais metais. 10 filmų, kurie man atrodo įdomiausi.
Atsižvelgiu į kiekvieno kino kūrinio artistiškumą, profesionalų atlikimą. Kiekvienam filmui skiriu pristatymo nevienodai. Kiek jis nusipelnė kino meno naudai. Kartais renkuosi ne pačius tobuliausius filmus. Noriu, kad mano dešimtuke Jūs rastumėt skirtingų žanrų ir stilių filmus. Nes aš irgi mėgstu skirtingų žanrų ir nuotaikų filmus. Tegu tas dešimtukas atspindi praeinančių 2012-ųjų metų kino pasaulio įvairovę ir patenkina pačius įvairiausius žmones.
„Vargdieniai“ (Les Miserables). Režisierius: Tom Hooper
Miuziklas.
Tiems, kas mėgsta istorinius, kostiuminius filmus, legendinius personažus iš populiarios pasaulinės literatūros šiemet rekomenduoju pažiūrėti danų „Karališkąjį romaną“, Joe Wrighto naujausią „Anos Kareninos“ ekranizaciją bei „Didijį Getsbį“ su Leonardo DiCaprio. O labiausiai tokio blizgančio kino krypčiai, manau, atstovauja Lietuvoje iškart po Naujųjų sutikimo pristatomas kino miuziklas pagal Viktoro Hugo „Vargdienius“. Filmą režisavo tvirtas klasikinio sukirpimo režisierius Tomas Hooperis, 2011-aisiais apdovanotas „Oskaru“ už „Karaliaus kalbą“. Naujame jo filme viskas atitinka gero klasikinio miuziklo tradicijas ir Viktoro Hugo pagrindines temas. Gal neduočiau šiam filmui „Oskaro“ statulėlių. Bet žavi jame mėgstamų aktorių rinktinė: Hugh Jackman, Anne Hathaway, Amanda Seyfried, Russel Crowe…Ir unikalus miuziklų gamybai faktas, kad visi tie mylimi aktoriai gyvai dainavo filmavimo aikštelėje.
„Pi gyvenimas“ (Life of Pi). Režisierius: Ang Lee
Nuotykių.
Puošnaus ir didingo kino premjeroms galima priskirti JAV sėkmingai dirbančio taivaniečio Ango Lee režisuotą „Pi gyvenimą“. Šį filmą reikia pažiūrėti tam, kad galėtume įvertinti modernaus kino galimybes. Iki šiol to paties pavadinimo Yanno Martelio romanas buvo laikomas neįmanomu ekranizuoti. Kaip perkelti į kino ekraną egzotišką nuotykių istoriją apie paauglį Pi. Jis juk išgyvena laivo katastrofą ir atsiduria gelbėjimosi valtyje drauge su tigru. Drauge jiems tenka kovoti dėl išlikimo. „Pi gyvenimas“ parodo visas kompiuterinės kino epochos ir 3D formato galimybes. Šioje juostoje pasirodantys gyvūnai yra kompiuteriu sukurti ir animuoti personažai, vadinamosios CGI technologijos (angl. computer-generated imagery, liet. kompiuteriu sugeneruoti paveikslai) kūriniai. Trumpinį CGI labai dažnai girdime kalbose apie kiną. Pirmieji vykę gyvūnų kūrimo kompiuteriu pavyzdžiai matomi dar 1995-ųjų juostoje „Džiumandži“. Šiemet „Pi gyvenimas“ parodė bene tobuliausią kino animatorių darbą. O filmo siužetas puikiai tiks visai šeimai ir kalėdų nuotaikai.
„Debesų žemėlapis” (Cloud Atlas). Režisieriai: Tom Tykwer, Andy Wachowski, Lana Wachowski
Fantastinė drama.
Šiemet ypatingai juntamas kinematografininkų noras atnaujinti kino kalbą. Ne veltui jie ėmėsi ekranizuoti taip pat kinui neva neįkandamo Davido Mitchello romano „Debesų žemėlapis”. Tai yra greičiau ne vienas romanas. O 6 romanai viename. Visi 6 skirtingų žanrų , bet sujungti į vieną meistrišką dėlionę. Nenuostabu, kad tokios literatūrinės konstrukcijos ekranizacija primena iš atskirų skirtingų kūrinių palaipsniui susiliejančią simfoniją. Dabar madinga kurti polifoninį kiną, pinantį pasakojimą iš atskirų istorijų.
Atskirai paėmę visas „Debesų žemėlapio” sudedamas dalis-neatrasime naujų, dar nerodytų kine technologijų. Bet ne veltui sudėtingą romaną buvo pavesta režisuoti kino eruditams: europiečiui Tomui Tykveriui („Kvepalai.Vieno žudiko istorija“) ir “Matricos” kūrėjams amerikiečiams Endžiui ir Lana Wachowskiams. Pastarieji pasižymi naujų formų ieškojimais.
Filmas rezga savo unikalų pasakojimą , pasikliaudamas viso iki šiol kurto kino meno patirtimi ir aukščiausio lygio aktorių vaidyba. Filme naudojamos kino meno priemonės yra seniai pažįstamos, bet jas sujungę viename filme autoriai kuria naujovišką reginį.
„Debesų žemėlapis” yra dinamiškas ir kupinas specialiųjų efektų, bet skirtas norintiems kino seanse pamąstyti apie kažką didingesnio. Pagrindinės filmo idėjos nėra sudėtingos. Filmas yra apie tai, kad mūsų gyvenimas surištas su kitais gyvenimais, įtakojamas praeities. Todėl kiekvienas mūsų poelgis savo ruožtu įtakoja ateitį. Apie tai, kad bet kokios mūsų pastangos yra tik lašas vandenyne, bet vandenynas yra daugybė lašų. Romanas šia fraze ir baigiasi.
Bežiūrint “Debesų žemėlapį” mūsų galvose nusitrina ribos tarp pramoginio fantastinio blokbasterio ir rimto autorinio kino meditacijų.
„Taikinys #1“ (Zero Dark Thirty). Režisierius: Kathryn Bigelow
Politinis trileris.
Jeigu jau kalbame apie šių metų Holivudą, drįstu prognozuoti geriausio filmo „Oskarą“ būtent šiam filmui apie labiausiai medžiojamo pasaulio žmogaus –teroristo Osamos bin Ladeno-medžioklę. Kathryn Bigelow mėgsta „vyrišką“ aštraus siužeto kiną. Apie kariškius, policininkus. Sėkmę ir pirmąją „Oskaro“ premiją jai atnešė gana asketiškom priemonėm sukurta karo drama „Išminuotojų būrys“. Laimėjusi „Oskarą“ už geriausią metų filmą, Katryn Bigelow tapo pirmąja moterim režisiere kada nors laimėjusia JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už geriausią filmą. Nemanau, kad jai kas nors sutrukdys pakartoti sėkmę su nemažiau įtemptu, intriguojančiu savo dinamišku pasakojimu ir drauge aktualiomis problemomis trileriu „Taikinys #1“.
Visiškai naujame filme įamžinti dešimtmetį trukę JAV mėginimai sučiupti arba nužudyti tarptautinio teroristų tinklo „al-Qaeda“ lyderį. Filme pasakojama apie 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragediją. Pasakojamos tolimesnės „al-Qaeda“ lyderio paieškos iki pat jo mirties 2011-ųjų gegužę, kuomet besislapsčiusį vyrą likvidavo JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų būrys.
„Mėnesienos karalystė“ (Moonrise Kingdom). Režisierius: Wes Anderson
Komedija.
Jeigu jau ieškome savito, netradicinio stiliaus, negalime aplenkti šio kino saldainiuko.
Filmo režisierius amerikietis Wesas Andersonas yra teisingai laikomas nepriklausomo, autorinio kino atstovu. Jis dalyvauja kiekviename savo filmo gamybos procese. „Mėnesienos karalystėje” oficialiai yra scenarijaus autoriumi, režisieriumi ir prodiuseriu.
„Mėnesienos karalystė“ pirmiausia yra stiliaus filmas. Jį didžia dalimi formuoja nuostabus dabar madingo kino kompozitoriaus Alexandre Desplat garso takelis. Wesas Andersonas visą veiksmą patalpina į atvirai išgalvotą ir pasakišką erdvę. Toji erdvė „Mėnesienos karalystėje“ itin graži. Su režisieriui būdingom ryškiom spalvom, labai smagiu montažu ir juvelyriniu operatoriaus darbu. Wesas Andersonas genialiai sugeba suderinti rimtas temas su jam vienam būdinga keisto vaikiško, magiško realizmo forma. Turiu pripažinti, kad „Mėnesienos karalystėje“ ji pasiekė savo estetinę viršūnę. Filmas idėjine prasme nėra labai svarbus kino istorijai. Niekuo ypatingai nesukrečia. Bet geranoriams primins ekrane atgijusią spalvingą vaikišką knygą, dėlionę su nuostabiais dirbtinių namelių maketais. Panašaus kino aš vargu ar esu matęs. Nė vienos netobulai panaudotos sekundės.
Formaliai tai yra pasakojimas apie pirmąją meilę, brendimą, prarastą laiką ir antrus šansus.
Filmo siužetas pasakoja apie du pabėgusius įsimylėjusius vaikus. „Mėnesienos karalystėje“ ne tiek svarbūs jie, kiek jų vaikiškai besielgiantys tėvai. Liūdni ir nepavykę suaugusiųjų gyvenimai primena mums, kad vaikystės pasakos kažkada neišvengiamai baigiasi. Todėl vienu iš geriausių realistinių epizodų man buvo Bruce Williso vaidinamo šerifo ir sugauto berniuko-bėglio „vyriškas“ pokalbis prie alaus. Jaunajam nuotykių ieškotojui dar viskas atrodo prieš akis, o vargšelis pasenęs Bruce Willis (primenantis čia kažkada suvaidintą „Paskutinį skautą“) atrodo tuoj ims kaukti iš vienatvės.
„Rūdys ir kaulai“ (Rust and Bone). Režisierius: Jacques Audiard
Melodrama.
Pasiūliau komediją apie vaikų meilę. Reikia išskirti ir rimtą melodramą suaugusiems. Tokia yra „Rūdys ir kaulai“. Jos režisierius Žakas Odiaras šiandien yra vienas iš įdomiausių prancūzų ir Europos režisierių. Kuria labai realistinį, vyrišką kiną. Paskutinis jo filmas apie gangsterius ir kalėjimą „Pranašas“ iki šiol yra vienas mėgiamiausių kritikų ir eilinių žiūrovų tarpe.
Filmo „Rūdys ir kaulai“ centre yra režisieriaus kūrybai beveik privalomas fiziškai ištvermingas vyras. Nepriekaištingai stiprus bokso ringe, lovoje su meilužėmis.
Deja, pagrindinis veikėjas Ali savo sieloje yra visiškai šaltas ir nemoka tinkamai rūpintis artimais žmonėmis. Todėl jam tenka sutikti stiprią moterį, sugebančią revizuoti jo gyvenimą. Taip jis susipažįsta su Stefani. Žavia orkų dresuotoja.
Ali yra keistas stačiokas. Jis nepaiso mandagaus elgesio taisyklių, bet nesivadovauja išankstiniais nusistatymais. Kaip tik dėl to jis geba išlaikyti ryšį su Stefani net ir po baisaus nelaimingo atsitikimo. Stefani turi tapti invalide, kad atrastų iš pradžių naujai save. O paskiau padėtų ir Ali susidėlioti gyvenimo prioritetus.
Gražuolė prancūzų aktorė Marion Cotillard šiame idealios bekompromisinės režisūros filme puikiai vaidina stiprią asmenybę. Didesnę filmo dalį mes stebime tradicinius, emocingus režisieriaus Žako Odiaro metodus. Vienas iš labiausiai įsimintinų šio filmo pasiekimų-nupjautos Stefani kojos. Žiūrėdamas filmą niekaip nesupranti, kaip ir kur gražuolė Marion Cotillard jas paslepia intymių scenų metu.
„Kažkas ore“ (Something in the Air). Režisierius: Olivier Assayas
Drama.
Rumunų kilmės prancūzų režisierius Olivier Assayas labai mėgsta rekonstruoti kine jaunimo maištus, kurie drebino Europą 1960-1970-ais metais. Jis taip sukūrė televizijai miniserialą „Karlosas“ apie XX amžiaus kairiųjų kovas prieš kapitalizmą ir legendinį teroristą, pravarde „Šakalas“. Tuomet teroristai nebuvo tokie baisūs, kaip šiandien. Jie buvo idealistai, maištininkai prieš vartotojišką visuomenę, korumpuotą valdžią, godžius bankus ir finansistus, kurie šiandien atvedė pasaulį ten, kur jis yra. Gilioje krizėje.
“Karlosas“ yra vienas iš įdomiausiai žiūrimų pastarojo meto kriminalinių filmų. O štai šių metų to paties režisieriaus filmas „Kažkas ore“ stilingai atkuria to paties laikotarpio Europos atmosferą, papročius. Tik šiame filme mažiau dėmesio skiriama patiems maištams ir revoliucijai.
Filmo autoriui 1968-ais tebuvo 13 metų. Jis priklausė kitai kartai. Todėl jis labai sažiningai akcentuoja tai, ką prisimena. Visuomenės gyvenimą jaunimo maištams nuslopus. Kuomet daug jaunuolių persirgo maoizmo manija. Kuomet įsigalėjo vėlyvieji hipiai ir kontrkultūros prieš galutinį Vakarų jaunimo apsiraminimą ir prisitaikymą prie buržuazinio jų tėvelių gyvenimo. Filmas meistriškai užfiksuoja trumpą gerą laiką iškart po maišto ir prieš galutinį romantinių idealų žlugimą. Iš ekrano dvelkia jaunyste, meile, romantika. Filme puikus garso takelis. Jo personažai arba žūsta radikalioj revoliucinėj kovoj, arba pereina į kitą gyvenimą.
Pagrindinis herojus Žilis tampa fantastinių ir eksperimentinių filmų režisieriumi. Kaip kažkada pats Olivier Assayas. Kuriam , kaip ir daugeliui tada ir dabar svarbiausiu klausimu lieka: ar kinas turi prisitaikyti ir kalbėti masiniam žiūrovui įprasta buržuazine kalba? Ar išradinėti naują, radikalią kino pasakojimo formą?
„Rojus: Tikėjimas“ (Paradise: Faith). Režisierius: Ulrich Seidl
Drama.
Dabar kreipiuosi į intelektualus. Jeigu kalbame apie radikalias kino kalbas, jų šiemet atrasime ir meksikiečio Carlos Reygadas filmuose ir austro Ulricho Seidlo skandalus keliančiuose kūriniuose. Carlosą Reygadas palieku ramybėje, nes jo filmai vargu ar vadintini kinu. Todėl rekomenduoju pažiūrėti įprastesnės formos austrų režisierių. Jis pradėjo kurti trilogiją „Rojus“. Pirmas jos filmas „Rojus: meilė“ pernai pasakojo apie sekso turizmą. Dažniausiai jį praktikuoja vyrai. Bet neatsisako ir pagyvenusios rubensiškos penkiasdešimtmetės vakarietės. Ypač Afrikoje, kur jų laukia raumeningi juodukai.
Režisieriui nėra nieko švento. Pirmame filme jis juokiasi iš visų ir visko. Šiemet antroji trilogijos dalis „Rojus: Tikėjimas“ tikra ta žodžio prasme sudrebino Venecijos kino festivalį. Katalikai protestavo prieš filme rodomą nukryžiavimo vaizdavimą vardan sekso. Manau, kad ne mažesnį skandalą , diskusijas sukels ateinančiais metais trečioji trilogijos dalis „Rojus: Viltis“.
Skandalai ir kontraversiškos temos autoriui rūpi ne tik dėl noro provokuoti ramiam seansui nusiteikusią publiką. Jis sažiningai atvirai rodo gyvenimą. Pirmoje trilogijos dalyje austrės Anos Marijos sesuo važiavo į egzotiškas šalis ir surado ten žemišką meilę. Seksą, jei norite. Antroje dalyje rodoma Ana Marija yra kitoks žmogus. Ji myli Jėzų Kristų. Jos meilė perauga į fizinį potraukį, kas atrodo natūralu. Taip ir gimė skandalinga scena su masturbacija prieš nukryžiuotąjį.
Pats autorius sako: „Visa trilogija pasakoja apie meilę. Meilę geriausiai įkūnija moteris. Tiksliau jos kūnas. Ir jis nebūtinai turi būti grakštus. Juk visuomenė su pasimėgavimu tunka. Todėl negalime reikalauti, kad mano filmų herojės būtų manekenės. Man labai svarbus ir žmogaus laisvės klausimas, susijęs su seksu ir tikėjimu. Laisvės jausmu paremtas žmogaus orumas. Bet šiandien dauguma žmonių negali jausti šio jausmo. Kapitalizmo visuomenė žada laisvę, bet iš tikro jokios laisvės nėra. Yra masių tironija, politika ir ekonomika. Šiuolaikinę visuomenę sudaro nelaisvi žmonės.“
Štai jums įrodymas, kad maištininkai kine niekur nedingo. Jų buvo ir bus. Kritikai gali nusiraminti.
„Provokuojantys užrašai“ (Dans la maison). Režisierius: Francois Ozon
Psichologinis trileris
Yra režisierių, kurie kuria ir intelektualams, ir plačiai publikai. Nors dažnai gauna antausių nuo vienų ir nuo kitų. Toks yra prancūzas Francois Ozonas, apie kurio žlugimą kalbama kasmet, kaip ir apie kino mirtį. Bet abu vis dar gyvi ir gerai jaučiasi.
Naujausiame F. Ozono filme pasakojama gyvenimu nusivylusio prancūzų kalbos mokytojo ir nerimą keliančio talentingo mokinio santykių istorija. Filmas pastatytas pagal ispanų dramaturgo Juano Mayorgos pjesę „Berniukas paskutinėje eilėje“ (El chico de la ultima fila). Šis filmas F.Ozonui atnešė „Aukso kriauklės“ apdovanojimą už geriausią filmą ir prizą už geriausią scenarijų tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje. Taip pat patvirtino nuolat diskutuojamą tiesą:
Francois Ozonas, nežiūrint daugelio susierzinimo ir mano paties dvejonių, yra geriausias šiuolaikinis režisierius Prancūzijoje. Neskaičiuokime dar kažką veikiančių klasikų, kuriems jau visiems virš arba apie 80 metų (Alain Resnais, Agnes Varda, Jacques Rivette).
F. Ozonas priklauso tiems autoriams, kurie suskaldo kino gurmanų publiką į audringus garbintojus ir skeptikus. Vieni F. Ozono kritikai negali atleisti tai, kad jis savo karjerą pradėjo maištaujančioje ir diskutuotino lygio gėjų kultūros terpėje. Kiti, atvirkščiai, neatleidžia to, kad jis tą kultūrą išdavė ir pasitraukė arčiau komercinio kino.
Francois Ozonas nepamiršta erzinti žiūrovo savo dažnai dirbtinai biseksualiais, neįprastais ir ciniškais siužetais. Tuo pačiu leidžia sau atvirai moralizuoti. Stiliaus susidvejinimas tapo jo principu. Francois Ozonas gudriai laviruoja tarp savo mėgstamo P.P. Pazolinio aistringo maišto ir išmintingo Woody Alleno komformizmo. Tuo pačiu tradiciškai išliedamas sarkazmą ant viduriniosios klasės. Nors F.Ozoną vadina sugadintu postmodernistu, jis išlieka ištikimu klasikinių tradicijų ir stilių tesėju Vargu ar dar kas nors Prancūzijoje tą moka su tokiu tariamu lengvumu daryti.
Psichologiniame trileryje „Namuose“ Francois Ozonas lyg ir tęsia sau būdingus motyvus bei stilistines priemones. Taip pat geriausias prancūzų literatūros tradicijas. Naujas filmas sukonstruotas labai intriguojančiai. Ir mes jį greit pamatysime Lietuvos kino teatruose. Dirbtinai patobulintu pavadinimu – „Provokuojantys užrašai“.
„Operacija Skyfall”(Skyfall). Režisierius: Sam Mendes
007.
Pabaigai noriu palinksminti. Nemanau, kad šis filmas pelnys „Oskarą“. Bet… Aš esu Džeimso Bondo fanas. Filmai apie Bondą šiemet šventė savo 50-metį. Ta proga intelektualus britų režisierius Samas Mendesas sukūrė jubiliejaus vertą filmą. Filme, kuris revoliucingai atsisveikina su senu stiliumi, labai dažnai pabrėžiami santykiai tarp jauno ir seno. Naujo ir seno. Tradicinio ir modernaus. Tematiškai, stilistiškai, dramaturgiškai.
Skambant puikiam kompozitoriaus Thomas Newmano garso takeliui, klasikinio sukirpimo operatorius Rogeris Deakinsas pakelia naują filmą ne tik į geriausią reginį šiame brande. Bet į vieną iš įspūdingiausiai nufilmuotų naujų filmų apskritai. Režisierius tuo pat metu sugeba išlaikyti mums mielas tradicijas. Tuo pat metu jis ir novatorius, duodantis kelią naujų „Bondo“ filmų kūrėjams.
Senasis „Aston Martin DB5”, ginklas „Walther PPK”, taurė „Martinio”…viskas vietoje ir pagaliau vėl gera titrų daina, kuri suteikia vilčių filmui apie agentą 007 gauti „Oskarų“ statulėlę.
Nors filmai apie Bondą yra lyg atskiro žanro, kurio JAV kino akademija į savo apdovanojimus neįsileidžia, labai seniai daugelio nuomone Bondianos filmai buvo verti „Oskaro“ statulėlės už geriausią originalią filmo dainą. Ypač jos nusipelnė tiksliai filmo stiliui tikusi dainininkė Shirley Bassey (dainavusi “Goldfinger” ir daugelyje kitų Bondo filmų įžangose).
Šiemet „Skyfall“ šalia daugelio perliukų pagaliau pateikė artimiausią „Oskarui“ ir Shirley Bassey dainavimo manierai Adele dainą. Ji tikrai turėtų būti nominuota „Oskarui“ ir gali jį laimėti. Nebent koją pakiš kaip tyčia šiemet pristatomas miuziklas „Vargdieniai“.
„Skyfall“ įtraukiau į savo sarašą, nes noriu pasidžiaugti, kad pramoginis nuotykių kinas irgi šiemet kėlė sau kartelę aukštyn. Man patiko meistriškai suderintas komiksų superdidvyrių junginys filme „Keršytojai“, reanimuota „Neįmanoma misija 4. Šmėklos protokolas“ su atsigavusiu Tomu Cruise. Ir, žinoma, puikaus pasakotojo ir kino darbininko Christopherio Nolano „Tamsos riterio sugrįžimas”. Atskirai apie jį nieks ypatingai nekalba, nes jis tiesiog užbaigė trilogiją. Visi autoriaus nuopelnai išryškėjo dar pirmose dvejose dalyse. Todėl jį daugiau kritikavo, negu juo džiaugėsi. Nors Ch. Nolano nuopelnai, pakeliant reikalavimus komiksų ekranizacijai, milžiniški. Trumpai tariant, jis pakartojo taisyklę, kad „negali būti blogų žanrų. Yra tik blogi arba geri filmai.
Šiemet gerų filmų buvo daug. Todėl kiekvienas gali lengvai sudėlioti visiškai skirtingą savo geriausių 2012 metų filmų dešimtuką.
Gerų švenčių su Adele daina iš „Skyfall“.
