Jei jums reikia puikaus filmo ramiam vakarui ar tiesiog fono, kuris padėtų jums pabaigti kūrybinius projektus, parinkome puikių juostų, kurios jus tikrai įkvėps savo neįtikėtinomis istorijomis ir nuostabiomis scenomis. Šiame sąraše pateikiame vienus mūsų mėgstamiausių filmų, kuriuos žiūrėti bus ypatingai įdomu architektams ir architektūros mėgėjams.
Kai kurie filmai sąraše puikuojasi dėl neįtikėtinai kūrybingo, juose vaizduojamo pasaulio sukūrimo. Šie filmai yra puikus pasirinkimas jei norite sukurti ką nors išskirtinio savo srityje ar jei svarstote apie ateities technologijų įtaką. Galbūt dirbate ties itin sudėtingo statinio projektu, o galbūt netgi su dangoraižių dizainu? Tuomet drąsiai galite peržiūrėti filmą „Aukšta klasė“, kuriame gausu žmones dramatiškai veikiančių dizaino sprendimų arba „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, kuriame išvysite nuostabius vaizdus, atskleidžiančius dalį arkų istorijos.
Tikimės, kad peržvelgę šį sąrašą rasite bent vieną filmą, kuris jus įkvėps kurti!
Filmai, kuriuos privalo peržiūrėti architektai ir architektūros mėgėjai
10. „Pradžia“ (Inception, 2010)
Domas Kobas (Leonardas DiCaprio) yra vagis, kuris naudodamasis savo sukurta technika, gali pasinerti į kito žmogaus sapnus, gyvena iš vagiamų korporacijų paslapčių. Vieną dieną jis susilaukia japonų verslininko pasiūlymo „pasėti“ idėją Roberto Fišerio prote. Robertas Fišeris netrukus paveldės labai svarbią kompaniją, o ponas Saito tikisi, kad jis įmonę išskaidys, taip padarydamas paslaugą ir jam pačiam. Už tai Domui Kobui pasiūloma galimybė sugrįžti į Ameriką, kur jo intensyviai ieško policija. Kristoferis Nolanas šiame, tenka pripažinti viename geriausių, jeigu ne pačiame geriausiame, savo filmų sumaniai žaidžia tarp to, ką žmogaus protas gali suvokti bei palaikyti realybe ir to, kas nėra tikra, kas tėra sapnas. Sumaniai pastatytas, puikių vaizdo ir garso efektų pilnas filmas „Pradžia“ nuo pat savo pradžios iki pat savo pabaigos prikausto žiūrovą.
Nuo tada, kai filmas pasirodė 2010 m., susilenkenčio miesto scena sukėlė tikrą audrą ir įkvėpė dizainerius bei kitus žiūrovus. Bjarke Ingels iš „BIG“ sakė, manantis, kad architektūra „turėtų atrodyti, kaip dokumentinė filmo „Pradžia“ versija.“ Kodėl ši scena tokia populiari tarp dizainerių? Architektai nuolatos galvoja apie naujas būdus sukurti miestus ir juos supantį pasaulį. Pasaulis, kuriame erdvė yra visiškai beribė ir gali būti valdoma, kaip tik nori jūsų vaizduotė, tai filmas, kuris gali tam sprendimui suteikti vizualizaciją tikrai jus įkvėps mąstyti kūrybiškai.
9. „Matrica“ (The Matrix, 1999)
Tai įsiutęs specialiųjų efektų uraganas, kurio idėja kilo lakią vaizduotę turinčioms transseksualioms seserims Lilly (anksčiau žinomam kaip Endis) ir Lanai (anksčiau buvo žinomas kaip Laris) Wachowski. Tiesiogiai skiriant savo filmą kartai, kuri užaugo su komiksais ir kompiuteriais, Wachowski stilingai atskleidžia kibernetinio atitrūkimo nuo tikrovės pasiektą aukščiausią ribą, sukurdami filmą, kuris užfiksuoja gyvenimo dvilypumą. Nors labiausiai pašėlę nuotykiai filme nutinka itin gerą išvaizdą turinčiam veikėjui, daugumos įvykių realybė yra tokia virtuali, jog pagrindiniu juostos veikėju tampa pati “matrica”.
„Matrica“ sukuria nuostabą kovų scenomis ir apšvietimo efektais, virtuali scena žaibiškai pasikeičia (kai Neo panori gauti ginklų ir tūkstančiai jų staiga atsiranda iš niekur). Kovos menų triukai yra apskrita vienas stipriausių poveikio taškų. „Matrica“ šiame sąraše atsidūrė dėl savo autentiško pasaulio sukūrimo ir neįtikėtinų futuristinių konstrukcijų.
8. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis. Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Turbūt ir taip aišku, kodėl filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ atsidūrė šiame sąraše. Panašu, kad miesto įvaizdį įkvėpė brutalizmas – architektūrinis stilius, kurio ištakos XX a. pradžios modernizmas ir kuriame dominuoja „neapdorotas betonas“ arba béton brut (prancūziškai), iš kurio ir kilo šio stiliaus pavadinimas. Nors nuomonės apie šį stilių išsiskiria, dažniausiai dėl to, kad jis atrodo pernelyg šaltas ir slegiantis, panašu, kad filmas apie brutalizmą atspindi neigiamą nuomonę. Platforma „Failed Architecture“ juostoje „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ analizuoja architektūrą ir kaip glaudžiai ji susijusi su tuo brutalizmu, kurį mes pažįstame.
7. „Ex Machina“ (Ex Machina, 2014)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
„Ex Machina“ yra puikus filmas tiems architektams, kurie domisi naujomis technologijomis ir architektūra. Futuristinės scenos ir prabangūs Natano namai sukuria puikų foną šiai įtempto siužeto mokslinės fantastikos juostai.
6. „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel, 2014)
Šiame filme vėl pamatysime stebuklinių pasakų dvasia dvelkiančią atmosferą ir sutiksime begalę spalvingų keistuolių, kuriuos vaidina pastovių aktorių kolektyvas. Jo branduolį režisierius kaskart stengiasi praplėsti naujais nariais. Štai Ralphas Fiennesas, kuris paprastai renkasi rimtą klasikinį repertuarą, šį kartą vaidina beveik operetinį personažą – prabangaus viešbučio durininką Gustavą, kuris yra šios mikrovisatos centras, aplink kurį savo orbitomis skraido visi likę filmo personažai. Vieniems autoriai skiria daugiau dėmesio, kiti stipriai įelektrintą viešbučio atmosferą perskrodžia trumpam, tarsi kometos, bet nuspalvina bendrą egzotišką peizažą ryškia šviesa.
Filmo veiksmas rutuliuojasi tarpukario Europoje. Mistifikacijas mėgstantis Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pomėgiui, todėl viešbutį „Didysis Budapeštas“ įkurdina neegzistuojančioje Zubrovkos respublikoje, kuri yra kažkur rytų Europoje. Jau pirmieji kadrai, supažindinantys mus su kraštovaizdžiu, labai primena scenas iš klasikinių Walto Disney‘aus pasakų, kuriose gyventojai panašūs į lėlių teatro personažus, o pats šešių aukštų viešbutis, atrodo kaip didelis šventinis tortas, prie kurio žiūrovai atgabenami… žaisliniu funikulieriumi.
Filmo keistenybės magišku „stebuklingu žibintu“ projektuojamos į tarpukario Europos kontekstą. Bet dramatiškų sukrėtimų kupina istorinė realybė pakeičiama žaidimų aikštele, kurioje taisykles diktuoja fontanais trykštanti fantazija. Užuominos apie realaus karo grėsmę transformuojasi į vaizdus, kuriuose taikią Zubrovką okupuoja į nacius panašūs kareiviai, virš pagrindinių pastatų iškėlę juodas vėliavas su gotikiniais zigzagais.
Šis filmas ne visai atspindi Veso Andersono braižą, kadangi vizualizacija tiesiog pribloškia neįprastomis spalvomis ir simetriškomis kompozicijomis. Vien tik dėl juostos „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ plakato jis nusipelnė atsidurti šiame sąraše. Kruopščiai sukomponuotos ir ryškios scenos jus tikrai įkvėps kurti spalvingus interjerus. (G.J.)
5. „Ji“ (Her, 2013)
Mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Nepaisant to, kad miesto ir drabužių dizainas filme atlieka antraplanį vaidmenį, jis sukuria realistiškai atrodantį ateities pasaulį. Vyrai dėvi kelnes aukštu liemeniu, kurios tik šiek tiek skiriasi nuo šiandien dėvimų oficialaus stiliaus kelnių. Viešosios erdvės yra plačios ir tvarkingos su moderniais baldais, gatvės atrodo švariai ir išnaudojamos efektyviau. Be to, architektūrą visuomet paveikia ateities technologijos. Dėl visų šių priežasčių, filmas „Ji“ yra puikus pasirinkimas, kuris įkvėps jus ateities miestų ir technologijų apmąstymams.
4. „Metropolis“ (Metropolis, 1927)
Vokiečių režisieriaus Fritzo Lango „Metropolis“ – vienas didingiausių klasikinių filmų, ilgam suformavęs fantastinių filmų kanonus.
Sukūręs kelis ekspresionistiniu filmus (Pavargusi mirtis, Lošėjas daktaras Mabuzė ir Nibelungus) šis režisierius išsikovojo ypatingą statusą trečiojo dešimtmečio Vokietijos kine.
Pagal vokiečių literatūros epą sukurtuose „Nibelunguose“ (1924 m.) pašlovinęs praeitį, Fritzas Langas 1927 m. sukuria „Metropolį“ – fantastinį filmą apie ateities pasaulį- savotišką distopijos ir kartu antiutopijos hibridą. Veiksmas rutuliuojasi milžiniškame mieste, padalintame į du pasaulius – požeminiame triūsia tūkstančiai darbininkų, kad viršutiniame visais gyvenimo malonumais galėtų mėgautis turtuoliai. Konfliktas tarp antagonistinių pasaulių prasideda tada, kai magnato Frederseno sūnus Frederis įsimyli darbininkę Mariją. Kad suardytų galimą antagonistinių pasaulių sąjungą beprotis išradėjas Rotvangas, panašus į viduramžių alchemiką, sukonstruoja robotę – Marijos antrininkę, kuri kusto darbininkus maištui. Taip filme apie ateitį atsiranda dvi svarbios vokiečių ekspresionistinio kino temos – antrininko ir dirbtinio žmogaus.
Labai vykusiai ekspresionistinio kino metodus režisierius panaudoja ir vaizduodamas žmonių mases požeminiame mieste – darbininkai čia parodyti kaip bevalės, jokių individualumo bruožų neturinčios būtybės, įpratusios vaikščioti žemyn panarintomis galvomis.
Jei kada nors matėte šio 1927 m. filmo nuotraukų, tikriausiai žinote, kad šis filmas yra puikus pasirinkimas architektams ir tiems, kurie įsimylėję miestus. Šis nepakartojamas, futuristinis miestas tikrai įkvėps architektūros mėgėjus. (G.J.)
3. „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris, 2011)
Kur kitur galėtų įvykti filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ papasakota istorija, jei ne meninio pasaulio epicentre? Šis argumentas iš pagrindinio herojaus lūpų nuskamba tada, kai jo paties dar nematome. Bet tikrai suprantame, kodėl jaunas rašytojas Gilbertas (Owenas Wilsonas), svajojantis pasaulį nustebinti dar neregėtu romanu, taip veržiasi į Paryžių.
„Meilės miestas“ visais laikais viliojo romantikus ir svajotojus. Turbūt todėl „Vidurnaktis Paryžiuje“ pradedamas tarsi iš katalogo paimtais vaizdais, kuriuose geras tris minutes rodomos turistų labiausiai lankomos Prancūzijos sostinės vietos. Banalias klišes primenantys paveiksliukai nesunkiai įrodo, kad Paryžius nuostabus visada – ir anksti ryte, ir vėlai vakare, ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant.
O po šios ekskursijos prasideda retro komedija, panardinanti žiūrovus į nuostabią atmosferą, kuria alsuoja beveik kiekviena Paryžiaus vieta – tikrų tikriausia muziejaus po atviru dangumi ekspozicija.
Nors šis filmas nėra glaudžiai susijęs su architektūra, tačiau personažai labai kūrybingi ir jame tikrai galite pasisemti įkvėpimo. (G.J.)
2. „Parazitas“ (Parasite, 2019)
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
„Parazitas“ išskirtinis tuo, kad jame vaizduojama architektūra tarsi atlieka atskirą vaidmenį. Erdvė, kurioje jie gyvena, apima simbolinius dizaino sprendimus, kurie sukuria šią aliuziją. Dauguma dizainerių supranta vertikalių struktūrų vaidmenį, kuris projektuose sukuria hierarchiją, o šiame 2020 m. filme tai kaip niekada aišku. Kruopščiai nufilmuotose scenose paprasti architektūriniai sprendimai išryškina jėgą ir klasicizmą taip, kad net sunku apibūdinti. Tam, kad tai suprastumėte, privalote peržiūrėti šią juostą. (G.J.)
1. „Aukšta klasė“ (High-Rise, 2015)
Filme „Aukšta klasė“ svarbiausi įvykiai plėtojasi prabangiame ir viskuo aprūpintame dangoraižyje. Čia sporto klubus, parduotuves, pradinę mokyklą ir net tikrą sodą su gyvuliais ant stogo turintis pastatas virsta uždara bendruomene, kur netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima kauptis neapykanta vienas kitam. Priešiškumas pamažu įgauna agresyvias formas, o idiliškas turėjęs būti gyvenimas dangoraižyje virsta nebaudžiamu chaosu, ir šiame aukštų bei koridorių kare kiekviena naktis kažkam iš gyventojų tampa paskutinė. Žiūrovą nukeldami į utopinį pasaulį, kuriame valdo kur kas stipresnė jėga nei sveikas protas, filmo autoriai vaizduoja tamsiausius žmogaus asmenybės užkaborius ir tarsi klausia mūsų: o ką dėl išgyvenimo esi pasiryžęs padaryti tu?
Fantastinio siužeto knygą “Aukšta klasė” J.G.Ballardas parašė dar 1975-aisiais. Tai buvo perspėjimas apie anuomet madingo urbanizmo pavojus ir antiutopija, smerkianti socialines ydas, ypač įsišaknijusią kapitalistinio rojaus ideologiją, už kurios patrauklaus fasado slypi amoralus veidmainiškumas ir abejingumas aplinkiniams. Nenuostabu, kad prodiuseris Jeremy Thomas net keturis dešimtmečius negalėjo realizuoti šio projekto Didžiojoje Britanijoje. Pasipriešinimą galima nesunkiai paaiškinti: koks gi britas norėtų pamatyti daugelio kartų išpuoselėtą savo šalies įvaizdį kreivame veidrodyje?
Dangoraižio, kuriame vyksta “Aukštos klasės” veiksmas, aukštai reiškia ne tik paties pastato lygį, bet ir vietą socialinėje hierarchijoje. Žemiau gyvenantys žmones moka proporcingai mažesnį nuomos mokestį, užtai aukščiau esančių apartamentų savininkai jaučia moralinę pareigą juos niekinti. O šie pavydi aukštesnį statusą turintiems kaimynams ir visada pasirengę jiems iškrėsti kokią nors niekšybę.
Tai yra vienas tų retų filmų, kuriame išties pasakojama apie architektą. Architektas Entonis Rojalas (Džeremis Aironsas) gyvena metaforiškame aukštos klasės dangoraižyje, pačiame jo viršuje. Apatiniuose aukštuose prasidėjus chaosui ir nesantaikai, jis atsikrato bet kokios atsakomybės už šio kūrinio sukeltus padarinius. (Gediminas Jankauskas)
