Anglų kalba sukurti filmai visame pasaulyje susilaukia daugiausiai dėmesio, bet atidesnis kinomanas žino, kad ir kita pasaulio dalis veltui laiko neleidžia. Tiek Europoje, tiek Azijoje bei Pietų amerikoje verda aktyvus kino gyvenimas. Ir jums reikia tik įveikti nedidelį vidinių prietarų ir nusistatymų barjerą, kad atvertumėte save platesniam kino patirčių spektrui.
10. „Tigras ir sniegas“ (The tiger and the snow, 2005)
Romantinė komedija sukurta talentingo italų režisieriaus Roberto Beninio (Roberto Benigni). Juosta gerai įvertinta daugelio kino kritikų, taip pat užkariavusi plačią žiūrovų auditoriją.
Veiksmas vyksta 2003 metais Romoje. Čia komiškas, tačiau labai talentingas, išsiskyręs literatūros profesorius Atilijus (Roberto Benigni) yra beviltiškai įsimylėjęs Viktorija (Nicoletta Braschi – R. Benigni žmona realiame gyvenime). Atilijaus piršlybos naujai meilei vis baigiasi nesėkmingai, tačiau jis nenuleidžia rankų, nepaisydamas to, jog Viktorija jam nejaučia nieko panašaus, tačiau pasako jam sutiksianti tekėti tik tuomet kai pamatys tigrą vaikštantį ant sniego. Viktorija išvyksta į Iraką rašyti poeto Fuadas (Jean Reno) biografijos, kuris yra ir labai artimas Atilijaus draugas, ilgus metus praleidęs Prancūzijoje. Per Irako karą Viktorija susižeidžia ir Atilijus sugeba pasiekti Bagdadą tik tam, kad išgelbėtų mylimosios gyvybę. Gulinčią komoje Viktorija jis randa Irako ligoninėje, tačiau čia dėl medicinos trūkumo jos gyvybei gresia pavojus.
Roberto Benigni – populiariausias italų komedijų kūrėjas, įvaldęs aukštą humoro improvizacijų lygį. Žiūrint šį filmą yra gana sunku nesugretinti jo su ankstesniu Roberto Benigni filmu „Gyvenimas yra gražus“. Tai linksma ir įtraukianti romantinė komedija, kurioje Roberto Benigni įrodo neveltui pelnęs auditorijos pripažinimą ir talentingo komiko vardą. Jautri ir gyvenimiška siužetinė linija leidžia įsijausti į filmo įvykių sūkurį su trumpomis, mintis atpalaiduojančiomis ar ašarą spaudžiančiomis komiškomis situacijomis.
9. „1944” (2015)
Estų režisieriaus Elmo Nüganeno kūrinys, žvelgiantis į Antrąjį pasaulinį karą iš tautos, praradusios nepriklausomybę ir turinčios kovoti ne už tėvynę, pusės. Nors „1944” iš pirmo žvilgsnio skirtas estiškai auditorijai, tačiau Rytų Europos, o ypač Baltijos šalių, gyventojai turėtų atrasti itin artimą politinę paralelę. Mažos Baltijos šalių tautos buvo užgrobtos Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, prarado nacionalinį identitetą ir netgi turėjo stoti į kovą prieš saviškius. Dalis estų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenės gretose, dalis – sovietų. Karo lauke akis į akį susidūrus su tautiečiu, iškyla dilema: elgtis taip, kaip reikalauja tuometinė valdžia, ar atsigręžti į asmeninius įsitikinimus, vedinus patriotiškumo. Filme pasakojama dviejų karių istorija, pilna susipynusių išgyvenimų. Karys J. Jugis, nepaisydamas to, jog visgi yra estas ir pasielgęs kaip tikras sovietas, vėliau gailisi dėl savo poelgio, įsivelia į romaną su kito kario K. Tamiko seserimi. J. Jugio atvejis – tikras pasimetimo, svarstymų, neapsisprendimo pavyzdys. Dažnai dėl netinkamų pasirinkimų kaltinama karo aplinka. Citata iš filmo: „Ne tu jį nužudei, o karas.“
Filme vaizduojamas įprastinis kario gyvenimas: nuo draugiškų pašnekesių prie stalo iki negailestingo priešų suvarpymo kulkomis. Kariai vaizduojami dviem rakursais: kaip negailestingo karo dalyviai ir kaip paprasta vyriška kompanija su draugišku bendravimu bei savotiškais juokeliais. Pati svarbiausia savybė, kuri pabrėžiama visame filme, – pasiaukojimas. Karys visų pirma visuomenės, paprastų žmonių gynėjas. Estų kariai kovojo ne dėl savo šalies sienų, o tiesiog dėl savo ir kitų žmonių – tautiečių, draugų – gyvybės. Karas visų pirma vaizduojamas kaip išlikimas gyviems, o kartu ir pagalba kitiems tokiems išlikti. Tai puiki karinė drama, rodanti Antrąjį pasaulinį karą ne iš jį sukėlusių valstybių pozicijų, bet iš mažos estų tautos perspektyvos. Karas vaizduojamas ne vien tik kaip masinis naikinimas, bet ir kaip karių asmenybės, vertybių kitimo procesas. Kitaip tariant, karas išmoko gyventi, būti teisingam. Įspūdingos karo scenos bei netikėti veikėjų vidiniai išgyvenimai – puikus derinys ne tik karinių filmų gurmanui, bet ir kiekvienam žiūrovui, norinčiam išlysti iš komforto zonos ir pamatyti kažką kitokio.
8. „Aš taip pat“ (Yo, también, 2009)
Ispanų režisieriaus Alvaro Pastor filmas „Aš taip pat“ prabyla apie neįprastą meilę. Dramoje pagrindinis aktorius nėra raumeningas gražuolis. Priešingai nei įprasta, dėmesį prikausto žemas, talentingas Dauno sindromą turintis vyras, kurio širdį užkariauja sveika mergina. Tai filmas, drąsiai prabylantis apie žmonių su negalia seksualumą ir norą tapti normaliais. Įstriži, siauri akių plyšiai ir burnoje netelpantis liežuvis užgožiami neįprastai išvystyto intelekto. Veikėjas Danielis (Pablo Pineda), ką tik universitetą baigęs jaunuolis, kuris sugeba ne tik dirbti, bet ir groti pianinu, ruošti valgį ir kalbėti angliškai. Už tai jis dėkingas tėvams, kurie nuo pat mažens buvo atsidavę jo lavinimui. Tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, Danielis trokšta meilės, kurios jam nepavyksta rasti tarp tokių pačių kaip jis. Savo protu jis sugebėjo įveikti ligą, tačiau fizinė išvaizda vis dar išliko kliūtimi surasti normalią merginą.
Viskas pasikeičia kai darbovietėje pasirodo Laura (Lola Duenas). Šilkinių šviesių plaukų savininkė, asmeninio gyvenimo problemas naktimis skandinanti alkoholyje ir intymioje atsitiktinių vyrų draugijoje. Daugelis filmų pasakoja apie jausmus, įsižiebusius darbe . Šis ne išimtis. Tačiau išskirtinis Danielio chromosomų rinkinys šį kūrinį paverčia unikaliu, prasmingu ir įsimintinu. Šiuo atveju kibirkštis įsižiebia tarp dviejų skirtingų žmonių. Dauno sindromu sergantis vaikinas ir asmeninio gyvenimo susitvarkyti nesugebanti mergina supranta, kad vienas kito draugija jiems suteikia taip trokštamas laimę ir harmoniją. „Jokia mergina su 46 chromosomomis nemylės tokio vyro kaip tu“, – karčius žodžius Danieliui išrėžia brolis.
Laura išties jaučia stiprias abejones dėl pasirinkimo. Tačiau, Danielis moteriai suteikė šilumos, kurios ji nesugebėjo gauti iš šimtų atsitiktinių vienos nakties nuotykių. Filme paliečiama jautri neįgalių žmonių integracijos visuomenėje tema. Dažnai pamirštama, kad šie asmenys taip pat nori save realizuoti, mylėti ir jaustis laisvais. Tuo tarpu Dauno sindromu sergantieji yra nuolat kontroliuojami bei negali turėti savo nuomonės. Tai filme įrodo gana tragiškai susiklostęs kitos neįgalios poros likimas. Filmą verta žiūrėti vien dėl aktoriaus Pablo Pinedos vaidybos. Šis vyras yra pirmasis Europoje Dauno sindromo sutrikimą turintis žmogus, sugebėjęs savarankiškai įgyti universitetinį išsilavinimą. Taip pat, pirmasis su Dauno sindromu pelnęs geriausio aktoriaus apdovanojimą, kuris buvo įtektas San Sebastijano kino festivalyje. Aktorė Lola Duenas taip pat puikai atliko nelengvą darbą sugebėdama įtikinamai suvaidinti jausmingas scenas.
7. „Adomo obuoliai“ (Adams æbler, 2015)
Dvi priešingybės susipina komedijoje – „Adomo obuoliai“. Tai danų kino juosta režisuota Anders‘o Thom‘o Jensen‘o. Filmo siužetas paremtas religinėmis idėjomis iš Jobo knygos. Buvęs neonacių gaujos lyderis Adomas (Ulrich Thomsen), kurį neseniai paleido iš kalėjimo, yra išsiųstas priverstiniam perauklėjimui ir turi kelis mėnesius praleisti mažoje religingų žmonių bendruomenėje. Bendruomenės dvasinis vedlys yra kunigas Ivanas (Mads Mikkelsen) – nepataisomas optimistas. Tuo pat metu perauklėjami ir kiti du kaliniai: Khalidas, arabų vagis, kuris kartais užgrobia degalines laikydamas tai tam tikra protesto forma, ir Gunaras, apkūnus alkoholikas kleptomanas, kaltintas išprievartavimu. Ivanas šventai tiki žmonių dieviškumu ir nemato kalinių besitęsiančių piktadarysčių.
Ivanas pasako Adomui, kad perauklėjimas pavyks tada, kai šis pasirinks tikslą ir jį įvykdys. Pasiekęs tikslą Adomas galės palikti parapiją. Stengdamasis išprovokuoti kunigą, Adomas pasirenka tokį tikslą – iškepti obuolių pyragą. Ivanas priima šį tikslą, tačiau iškelia sąlygą – pyragas turi būti iškeptas iš obuolių nuo obels augančios bažnyčios sode, kuri nėra itin prižiūrėta. Adomas pradeda rūpintis obelimi, tačiau viskas klostosi ne taip ir gerai.
Linksmame, politiškai nekorektiškame, nenuspėjamame, šiek tiek šokiruojančiame, religinėmis idėjomis ir absurdiškomis situacijomis praturtintame filme vaidina geriausių Danijos aktorių rinktinė Ulrichas Thomsenas, Nikolajus Lie Kaasas, Paprika Steen, Madsas Mikkelsenas ir Nicolas Bro. Iš pirmo žvilgsnio „Adomo obuoliai” – tipiška juodoji komedija. Keturi kiek įmanoma keistesni charakteriai priversti gyventi visi kartu kažkur Danijos užkampyje esančioje bažnyčioje. Visi jie vienaip ar kitaip nusivylę pasauliu, tačiau tik pastorius Ivanas vis bando įžvelgti vilties ir tikėti Dievu kai tuo pačiu jo gyvenimas taip pat nėra lengvas – paralyžuotas sūnus, mirusi žmona, auglys galvoje.
6. „Vardan…“ (W imię…, 2013)
Vasara kaime: po kambarius zuja musės, už medinio lango skalija šunys. Iš stiklinių geriamas kompotas. Berniūkščiai, vilkintys „dolerinėse“ pirktais marškinėliais su jiems nieko nereiškiančiais amerikietiškais užrašais. Jie žaidžia futbolą, keikiasi ir būriuodamiesi prie vietinės parduotuvės vakarais gurkšnoja alų. Nuošalus Lenkijos bažnytkaimis. Čia gyvena ir vietinė gražuolė, ir protiškai atsilikęs storulis, ir griežtas mokytojas, ir charizmatiškas kunigas, kurį dažniau nei su juoda mantija ekrane matome vilkintį sportine apranga. Tėvas Adamas (Andrzej Chyra) yra svarbiausias šio kaimo dramos personažas.
Jis sportuoja, turi I-pod‘ą, kartais išgeria alaus, jo miegamajame kabo budistų paveikslėlis, išpažinčių jis klauso lauke prie sienos, o vietoje maldų kaltėms išpirkti skiria valandą bėgimo. Nenuostabu, kad kaime jis mylimas, labiausiai – savo auklėtinių, sunkią vaikystę patyrusių vaikinų. Kaimo gražuolė bando suvilioti kunigą, vaikinams irgi smalsu, „kaip kunigai nuleidžia garą?“, tačiau nėra pagrindo nė menkiausiems įtarimams… kol į kaimelio jaunimo bendruomenę neįsilieja paniuręs naujokas. Netrukus po to nusižudo vienas kunigo auklėtinis. Tėvas Adamas išgyvena gilią emocinę krizę, o ant jo paties krenta baisių įtarimų šešėlis.
Filmas visų pirma yra nuostabi kunigystės demistifikacija – Tėvas Adamas kepa bulves, maudosi, vartosi negalėdamas užmigti, prisigeria, skambina guostis seseriai. Intymus žiūrovo santykis su kunigo buitimi padeda suprasti ir priimti jo žmogiškumą pirmiau nei pareigą bažnyčiai. O tada žymiai lengviau suprasti jo vidinį pareigos ir aistros konfliktą. Tėvo Adamo personažas puikiai iliustruoja skirtingas žmogiškumo spalvas: ir darbinę uniformą vilkintį pilietį, ir žmogų, nebijantį susitikti su savo laukine puse – kuomet jis klykaudamas lyg beždžionė, išsirengęs laksto po kukurūzų laukus.
Režisierė Margorzata Szumowska, daug kam turbūt žinoma iš filmo „Elles“ (čia pagrindinį vaidmenį atliko Džiulijeta Binoš) savo šeštajame filme įrodo gebanti suprasti ir vyrišką pasaulėjautą. Ji ne tik režisavo, bet ir padedama kinematografo Maiklo Englerto, rašė scenarijų. Jiems, atrodo, pavyko. Tikroviški dialogai, natūrali vaidyba, įdomūs muzikiniai sprendimai (Pawel Mykietin ir Adam Walicki). Juosta įtikina paprastumu – gamtos vaizdai ir buitis rodomi tokie, kokie yra – be pagražinimų ir nutylėjimų. Tačiau nei erotinės scenos, nei žiaurumo protrūkiai neperžengia kino estetikos ribų. Operatoriui pavyksta išlaikyti skoningą atstumą ir viską parodyti subtiliu kampu – nešokiruojant žiūrovo. Šokas vis dėl to ištinka, tačiau sukeltas ne vaizdų, o įvykių.
5. „Ji” (Elle, 2016)
Stulbinntis kino klasiko režisieriaus Paul Verhoeven kūrinys. Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį?
Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami?
Filmas tuo ir nuostabus, kad iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Vieną akimirką rodosi, kad žiūriu įtempto siužeto trilerį, kai staigiai bet nejučia ir visai neparodijuojant filmas ima rodytis tartum gera prancūziška komedija. Apie savo išprievartavimą atsainiai prie vakarienės stalo bičiuliams pranešusi Mišelė tiesiog neturi laiko palūžti – jos laukia daugybė darbų ir naujų projektų. Veikėjų čia daug. Buvęs Mišelės vyras. Mišelės meilužis. Sūnus. Jos buvusio vyro meilužė. Jos sena motina begėdiškai besisamdanti jaunus žigolo.
Prabangių Paryžiaus butų ir restoranų fone nuolat vyksta pikantiški pokalbiai apie eilę, kurių metu nesunku užsimiršti, ir gal net imti pritariamam šypsotis. Bet tik iki to meto, kai Mišelė lieka viena, ir tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. Paradoksalu, tačiau žiūrovui čia lemta bijoti, daug labiau nei pačiai Mišelei, kuri kartais versdama abejoti savo kuriamo personažo įtikinamumu, bet tuo pačiu ir dar labiau įtvirtindama savo asmenybės unikalumą, drąsiai pati braunasi savo prievartautojo link. Provokuoja. Ir jokiu būdu nesutinka kreiptis į policiją.
4. „Geismas, įspėjimas“ (Lust, Caution, 2007)
Režisierius Ang Lee ko gero daugiausiai dėmesio susilaukė po filmo „Kuprotas kalnas“ pristatymo, tačiau jo drama „Geismas, įspėjimas“ verta ne mažesnio dėmesio. Šis savitu stiliumi pasižymintis režisierius mėgsta ir geba vaizduoti įtampa ir trauka pasižymintį pasaulį. Tai jis meistriškai daro ir čia. Išsami ir tikroviška istorija įtraukia bei kiek patampo nervus, o šiame kontekste dar iškyla ir keletas klausimų
Iš esmės tai (ne)tikros meilės istorija. Istorija apie įtakingą, bet nelaimingą vyrą ir vienišą bei naivią moterį. Pasakojimas nebūtų labai sudėtingas ar kažkuo tai ypatingas, jei ne komplikuotas istorinis kontekstas. Karo metai Kinijoje, pagrindinė herojė Wang savanoriškai įstoja į pogrindinio teatro trupę, kuri seka išdavikišką veiklą vykdančius politikus, renka kompromituojančią medžiagą ir rengia pasikėsinimo planus. Wang gauna pavojingą užduotį, kuri kardinaliai pakeis jos gyvenimą – ji stengsis sugundyti itin aukštas pareigas užimantį Kinijos vyriausybės pareigūną Yee, užsitarnauti besąlygišką jo pasitikėjimą ir tapti jo meiluže… Uždavinys aiškus, tikslai pasiekti šiam uždavinukui iškelti. Bet kai rimtos veiklos imasi mėgėja, kyla klausimas, kiek ji gali padaryti, kaip toli nueiti vardan bendro tikslo? Kiekviena moteris turi (bent jau turėtų turėti) savo ribą ir labai greitai kyla klausimas, ar naivioji Wang nepamils savo aukos ir pati netaps auka…?
Visas filmas pilnas įtarių, geidulingų, pavydžių, smerkiančių, teisinančių ir visokiomis kitokiomis emocijomis besimėtančių žvilgsnių. Iš esmės šiame filme pamatysite visokiausio pobūdžio akių kontaktų. Kas šiaip jau nėra blogai, ganėtinai įdomu ir jausminga. Tačiau turint omenyje faktą, kad filmas trunka dvi valandas su puse labai tikėtina, kad tos žvilgsnių atakos gali ir atsibosti. Kartas nuo karto žvilgsnių šou papildo dalykiški ar kartkartėmis emocionalūs dialogai, tačiau labai daug veiksmo tai neprideda. Režisierius neabejotinai numatė tai, kad žmonėms atsibos sekti tuos žvilgsnius ir dialogus, o pasigedę bent kažkokio tai veiksmo anie gali net pradėti skirstytis. Tad šis gudrus žmogus pridėjo netgi ne visai subtilų šūsnį sekso scenų. Tos sekso scenos taip pat esti ne itin subtilios. Ir tokiu būdu žiūrovas jau niekur nepabėgs. Gėrėsis ar bjaurėsis, bet bus savo vietoj.
Brutalumas ir šaltumas, išdžiuvę emocijos ir išsilydę jausmai. Visą šią keistą košę bežiūrint jau filmui įpusėjus pamirštama kas gerieji, kas blogieji, o greitai suvokiama, kad ko gero tokių čia iš viso nėra. Kiekvienas kovoja už savo tiesą, kiekvienas turi savo moralės normas. Sielos korozija yra paveikusi visus, tik kiekvieno situacija galima aiškinti iš kitos prizmės. Vienas draskosi prispirtas vyriškumo, kitai kažkaip giliai išsivystęs pelenės sindromas. Vienok, istorija įdomi, nes vienu metu ji tampa ir sudėtinga, ir labai paprasta.
3. „Aritmija“ (Аритмия, 2017)
Pagrindinis režisieriaus Boriso Khlebnikovo juostos veikėjas – herojus Olegas (aktorius Aleksandras Jacenka). Būtent taip jį norisi vadinti – herojumi, didvyriu, nors iš pirmo žvilgsnio jis tikrai nėra tradicinis šaunuolis. Aptinusio veido garbanius mėgsta rusiškai išgerti, dažnai į ankštą judviejų su žmona butelį prisikviečia draugų, kurie šėlioja visą naktį… Tačiau herojumi Olegą daro jo besąlygiškas atsidavimas darbui – vyras yra greitosios pagalbos paramedikas, vienas iš tų, kuriam nuoširdžiai rūpi visų pacientų gyvenimai. Ekrane nuolat matome Olegą gelbėjantį gyvybes – kartais su sveiku humoru, kuomet greitąją pagalbą išsikvietusi apkūni pensininkė iš tiesų tetrokšta žmonių dėmesio – tokiu atveju Olegas pasiūlo jai „stebuklingą piliulę“ nuo visų ligų, kuri iš tiesų tėra plastmasinė žaislinio šautuvėlio kulka… Tačiau žymiai dažniau nei su aikštingomis pensininkėmis Olegui tenka grumtis su gyvybės ir mirties klausimu, kuomet žaibiškai tenka priimti rizikingus sprendimus.
Kruvinos akimirkos greitosios pagalbos automobilyje epizodiškai mainosi su jaukesnėmis, bet ne visada taikiomis scenomis Olego ir jo gražuolės žmonos Katios (aktorė Irina Gorbačiova) namuose. Katia – taip pat gydytoja, tik ji dirba priimamajame ir turi geresnes karjeros perspektyvas nei Olegas. Moteris taip pat nevengia linksmybių su kolegomis, tačiau iš esmės rodosi ramesnė, atsakingesnė, paslapčia trokštanti daugiau dėmesio iš nuolat pavargusio arba besilinksminančio vyro ir ramybės namuose.
Poros barnius keičia scenos ligoninėje ar pacientų namuose, buitiniai vakarėliai kilnojant vodkos stikliukus, mirtinai nukraujavę žmonės, naujas greitosios pagalbos bosas, mėginantis įvesti griežtą tvarką ir šiek tiek intymių meilės akimirksnių… Šis emocingas kaleidoskopas pamažu žiūrovui atskleidžia ne tik sodrią meilės istoriją, bet ir gilias Rusijos visuomenės problemas. Net nežinau kur dabar pradėti. Nuo nepadoriai mažo gydytojų šeimos buto – nes tik tokį, nepaisant jų išsilavinimo ir darbo svarbos, gali sau leisti jauni medikai? Nuo darbo jėgos trūkumo – kuomet baigę pamainą gydytojai patys savo rankomis mazgoja kraują iš greitosios pagalbos automobilio salono? Nuo nomenklatūrinio požiūrio į visus ir viską, kuomet Olegui ir jo kolegoms naujasis bosas paaiškina, kad svarbiausia paciento nenumarinti savo darbo metu, o kas jiems nutinka greitosios darbuotojams pasišalinus jau ne jų bėdos?
Jam iš tikrųjų rūpi. Rūpi kiekvienas žmogus. Tai yra pagrindinė Olego problema. Nes tobulam statistiniam Rusijos darbuotojui turi niekas nerūpėti – išskyrus normų vykdymą ir pliusiukų ant popieriaus sudėjimą. Niūrūs, lietuvio akiai neblogai pažįstami blokinių daugiabučių interjerai, Rusijai nebūdingo grožio (vadinasi, be ryškaus makiažo ir gilių iškirpčių) graži Katia, meistriška aktorių vaidyba ir su ašaromis sumišę mylimųjų bučiniai sukuria slogų ir tuo pačiu pakylėjantį egzistencinį įspūdį. Slogų, nes toks yra gyvenimas. Pakylėjantį, nes nepaisant visų blogybių ir tamsos šalia visada egzistuoja meilė.
2. „Blogas auklėjimas“ (La mala education, 2004)
Pedro Almodovaras visada buvo žinomas kaip režisierius nebijantis kalbėti apie jautrausius ir kontroversiškiausius dalykus. Ne išimtis ir jo darbas „Blogas auklėjimas“ – jame paliečiamos tokios temos kaip homoseksualumas, narkotikai ir mažamečiai berniukai, seksualiai išnaudojami katalikų bažnyčios kunigo. Ši drama sulaukė didelio kritikų susidomėjimo ir viso pasaulio kino teatruose surinko per 40 milijonų dolerių. Nors, kitaip nei du prieš tai auditorijai P. Almodovaro pristatyti filmai „Pasikalbėk su ja“ ir „Taip pat ir tavo mamą“, „Blogas auklėjimas“ nei „Oskarų“, nei „Auksinių gaublių“ nepelnė, kritikų šis filmas sutartinai vadinamas vienu geriausių režisieriaus darbų.
Dramoje pasakojama apie du po ilgo laiko vėl susitikusius draugus, kadaise kartu besimokiusius katalikiškoje internatinėje mokykloje. Vaikinams susitikus, sugrįžta ir seni vaikystės prisiminimai. Paaiškėja, jog vienas berniukų mokykloje buvo tvirkinamas kunigo ir buvo įsimylėjęs savo draugą, kuris dėl nekalto naktinio paišdykavimo tualete iš mokyklos buvo pašalintas. Istorija, pasakojama filme, nėra kaip atversta knyga – režisierius įvykių nuotrupas žiūrovams pateikia mažytėmis dozėmis, galutinį paveikslą suformuodamas tik filmo pabaigoje. Tai – filmas filme, jame meistriškai perpinamos kelios siužetinės linijos. Filmo eigoje aiškėja, jog abu herojai turi savo įvykių versiją, o po daugelio metų įvykęs jų susitikimas nėra atsitiktinis.
„Blogas auklėjimas“ – ilgo ir nuoseklaus Pedro Almodovaro darbo vaisius. Sukurti sudėtingos struktūros scenarijų režisieriui truko daugiau nei dešimt metų. Nebuvo lengva ir aktoriams – Gaelis Garcia Bernalis, vaidinantis vieną pagrindinių herojų, filme turėjo įsikūnyti į tris skirtingus vaidmenis. Režisieriaus neįtikino ir jo tartis – Meksikoje gimęs aktorius ilgai mokėsi ispaniško akcento ir lankė flamenko šokių pamokas, kad įvaldytų ispanų kūno kalbą. Kūrėjų įdėtos pastangos atsipirko – „Blogas auklėjimas“ tapo pirmuoju ispanišku filmu istorijoje, kuriam teko garbė atidaryti Kanų kino festivalį 2004-aisiais. Filmu „Blogas auklėjimas“ P. Almodovaras kritikuoja visuomenės nepakantumą seksualinių mažumų atstovams, tolerancijos stoką. Kritikos strėlės kliūna ir bažnyčiai, tiksliau, pedofilijai bažnyčios aplinkoje – įtarinėjimai tuo užsiimant neretai pateikiami katalikų kunigams. Filme netrūksta scenų, kurios glumina ir šokiruoja, tačiau toks jau tas Almodovaras – tiesmukas, nuoširdus ir nebijantis paliesti temų, kuriomis daugelis kalbėti nedrįsta.
1. „Tarnaitė” (The Handmaiden, 2016)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Juosta mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius?
Viskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Tai pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dedę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą. Juosta taip meistriškai žaidžia žiūrovo jausmais, kad jis net pats nepastebi, koks sugundytas ir apnuogintas jis pasijunta.
Vaiva Rykštaitė, Raminta Česnaitė, Šarūnė Steiblytė, Justina Markuckytė, Žydrūnė Seiliūtė, Justė Meištaitė, Gabrielė Zakarevičiūtė
