Siaubo filmus tikrai smagu žiūrėti. Vis dėlto šiam žanrui būdinga nemažai pasikartojančių klišių. Neužsivedantis senas automobilis? Patikrinta. Baisi lėlė su demoniškais ketinimais? Neabejotinai. Dramatiška persekiojimo scena, kurios metu veikėjas krenta veidu į priekį? Galime lažintis.
Kažkada kiekviena iš šių siužeto priemonių buvo kažkas naujo ir šviežio. Bet kai filmų kūrėjai ėmė naudoti tuos pačius senus triukus, žiūrovai ėmė pastebėti šablonus. Kai žinai, kas laukia siaubo filme, jis tampa neabejotinai mažiau jaudinantis. Kai kurie baisūs filmai bando paneigti šias konvencijas, o kiti begėdiškai jas priima.
Nors per pastaruosius kelis dešimtmečius siaubo filmų žanras smarkiai išsiplėtė, vis dar yra keletas erzinančių stereotipų, kurie tiesiog neišnyksta. Štai blogiausios klišės siaubo filmų istorijoje.
1. Tamsūs rūsiai
Tiek daug siaubo filmų scenų tiesiog vyksta tamsiame, šiurpiame rūsyje. Iškart žinai, kad kažkas įtartino įvyks, vos tik veikėjas nusileidžia tais girgždančiais mediniais laiptais žemyn. Tikėkitės cementinių grindų, nenuspėjamo šviesos šaltinio ir daugybės riksmų. Kai kurie veikėjai neturi kito pasirinkimo, kaip tik eiti į rūsį, pavyzdžiui, filmuose „Mizerė“ (1990) arba „Pradink“ (2017). Tačiau tais atvejai kai jie laisvai tai pasirenka, sunku nustebti,juos ištikus siaubingam likimui. Tas pats galioja ir rakinamoms palėpėms dideliuose senuose dvaruose.
2. Pernelyg daug staigių netikėtų išgąsdinimų.
Siaubo filmų duona yra staigūs išgąsdinimai. Jie garantuotai prikausto žiūrovus prie kėdžių krašto. Juk moksliškai įrodyta, kad gerai suvaidintas staigaus, netikėto išgąsdinimo išgąstis žmogui išskiria jaudinančius hormonus. Tačiau jie naudojami taip dažnai, kad visa ši koncepcija tapo nuobodi. Jau nekalbant apie tai, kad daugybė kritikų pripažintų, giliai gąsdinančių filmų jų turi labai mažai arba visai neturi. Filmai „Švytėjimas“, „Psichopatas“, „Avinėlių tylėjimas“ ir „Kerė“ yra puikūs įtaigaus siaubo filmų pavyzdžiai, kuriuose, norint mus išgąsdinti, retai naudojami staigūs netikėti išgąsdinimai.
3. Blogas mobiliojo telefono ryšys
Kuo geresnės mobiliųjų telefonų technologijos, tuo sunkiau stebėti šį tropą. Tačiau buvo laikai, kai apie 5G tinklą nebuvo girdėta. Tiesą sakant, siaubo filmams buvo daug lengviau, kol mobilieji telefonai dar nebuvo išrasti. Daug lengviau buvo paaiškinti sugedusį laidinį telefoną nei aukštųjų technologijų įtaisą. Tačiau vos tik mobilieji telefonai tapo įprastu dalyku, filmų kūrėjai turėjo rasti būdą, kaip juos įtraukti į ekraną. Tačiau buvo vienas kabliukas. Kaip sukurti konfliktą, kai pagalba pasiekiama vos keliais pirštų prisilietimais? Nuo tada „blogas mobilusis ryšys tapo svarbiausia siužeto detale, dėl kurios mūsų aukoms gresia pavojus. Tokių pavyzdžių galima rasti filmuose „Tu kitas“ ir 10-oji Kloverfyldo gatvė“.
4. Automobilis neužsiveda
Ką bendro turi filmų „Poltergeistas“ (1982), „Leprekonas“ (1993), „Fantomas“ (1998), „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (2003) personažai? Visi jie turi neužsivedančius automobilius! Nors automobiliai dažniausiai būna patikimi, bet jei juos pamatysite siaubo filme, jie akimirksniu suges. Pirmą kartą, kai ši situacija buvo pavaizduota filme, žiūrovams tikriausiai teko kramtyti nagus. Tačiau mes jau per daug kartų ėjome šiuo keliu, kad galėtume tikėtis ko nors naujo ar įdomaus. Šiam tropui taip pat priskiriamas automobilis, kuriam stebuklingai baigiasi degalai, kai tik žudikas priartėja.
5. Krentančios veikėjos
Per kelis dešimtmečius siaubo filmų žanras išsiplėtė ir jame atsirado daugybė įžūlių pagrindinių veikėjų moterų – nuo Mijos (Jane Levy) filme „Piktieji numirėliai“ iki Evelyn Abbott (Emily Blunt) filme „Tylos zona“ . Tad kodėl visada, kai bėga persekiojama moteris, jai lemta nukristi, kad ir kas nutiktų? Ji gali bėgti visiškai lygia žeme, avėdama sportbačius, ir vis tiek kažkokia nematoma jėga privers ją suklupti ir nukristi. Beveik juokinga, kaip dažnai tai nutinka siaubo filmuose. Bet kodėl taip nutinka? Dažniausiai tai tik greitas ir lengvas būdas pateisinti, kaip žudikas sugeba taip greitai pasivyti veikėją.
6. Bėgimas nuo žudiko… laiptais viršun.
Šis tropas – tai siaubo filmo logika geriausiu pavidalu. Kai jus persekioja žudikas, bėgti į viršų yra blogiausia vieta, kur galite eiti, nes išlipę pro langą nukrisite ant žemės. Klyksmas net įvardija šią klišę. Kai paslaptingas balsas telefonu paklausia Sydney Prescott, ar jai patinka siaubo filmai, ji atsako: „Kažkoks kvailas žudikas, persekiojantis kažkokią stambiakrūtę merginą, kuri nemoka vaidinti ir visada bėga laiptais, kai turėtų bėgti pro lauko duris. Tai įžeidžia.“ Ir vis dėlto, kai Sidnė atsiduria lygiai tokioje pačioje situacijoje, ji bėga į viršų. Vadinkite tai „kovos arba bėgimo“ instinktu, bet yra ir kitų vietų, į kurias galima bėgti, kurios,na žinote, suteikia galimybę pabėgti.
7. išsiskirstykime, gauja!
Ar kuris nors iš šių siaubo filmų personažų yra girdėjęs apie bičiulių sistemą? Matyt, ne, nes šios draugų grupės nusprendžia išsiskirti vos tik pasitaikius progai. Fredo iš „Skūbis Dū“ žodžiais tariant, „išsiskirstykime, gauja!“ Tai niekada nėra gera mintis. Siaubo filme beveik visada įdomesnė grupinė dinamika, o suskirsčius pagrindinius veikėjus sukuriama daugybė atskirų siužetinių linijų, kurios beveik visada baigiasi kraujo praliejimu. Du filmai, kuriuose taip nutinka, yra „Penktadienis 13-oji“ ir „Daiktas“ (2011). Protingoje 2012 m. siaubo komedijoje „Namas girios glūdumoj“ veikėjai netgi kalba apie tai, kodėl šis tropas yra tokia bloga idėja.
8. Nenugalimas žudikas
Kartais siaubo filmų piktadariai yra antgamtinės būtybės, nematomos esybės ar nežemiškos būtybės. Tokiais atvejais logiška, kad jie turi tam tikrą nenugalimumo jausmą. Tačiau kai žudikas yra žmogus iš mėsos ir kaulų, jis turėtų pasiduoti tokiems pat sužalojimams kaip ir mes visi. Nesvarbu, kiek kartų gerasis vaikinas jiems suduoda smūgį… Jie laikosi. Ateina. Atgal. Užtenka pažvelgti į Džeisoną iš „Penktadienio 13-osios“ (1980 m.) arba Fredį Kruegerį iš „Košmaro Guobų gatvėje“ (1984 m.). Ne veltui jie tokie kultiniai – niekas neranda būdo, kaip jais atsikratyti visam laikui.
9. Šiurpios lėlės
Žymiausias „šiurpios lėlės“ tropo pavyzdys yra filmas „Vaikų žaidimas“, kuriame Čakis – nekenksmingas vaikiškas žaislas – buvo paverstas grynu košmaru. Tačiau ši klišė vis pasirodo: nuo „Finders Keepers“ (2014) iki „Berniuko“ (2016) ir „Annabelės“ (2017). Nors siaubo filmai paprastai nėra skirti vaikams, yra kažkas itin neraminančio, kai nekaltumo simbolis paverčiamas žudikišku ginklu. Tai pasakytina ir apie sulėtintas lopšines. Niekas neturėtų būti traumuojamas dėl ypač baisios „Ring Around the Rosy“ interpretacijos.
10. Remiantis tikrais įvykiais
Didžiausia šio pasikartojančio siaubo filmų stereotipo problema yra ta, kad jis niekada nebūna tikras. Paimkime, pavyzdžiui, „Išvarymas“ frančizę. Nors Edas ir Lorraine Warrenai iš tiesų buvo paranormalių reiškinių tyrėjai, kurie sprendė kelis vaiduoklių atvejus, patys filmai yra pagražinti siekiant dramaturginio efekto. Deja, istorinis pasakojimas ne taip lengvai pakelia plaukelius ant rankų, kaip netikėtas išgąstis. Siaubo filmas, kuris „paremtas tikrais įvykiais“, yra tarsi greitojo maisto mėsainis, pagamintas iš „100 proc. tikros jautienos“ – niekada negali būti tikras. Tokius siaubo filmus svarbu vertinti su atsargiai.
