Visų pirma, maloniai nustebau paprašytas išskirti būtent 10 albumų, o ne 10 dainų ar 10 priedainių.
Tikiuos, kad klystu, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog albumų, kaip muzikinių vienetų, publika nebeklauso – per daug kantrybės ir laiko jie reikalauja. Galbūt mano karta jų niekada ir neklausė – pamenu, kai mokykloje ėjau nešinas nauju „Evanescence“ (auč!) CD, klasiokas nesuprato: „Kam tu jį pirkai? Jame gi tik dvi geros dainos.“ Turėjo omenyje „Bring Me to Life“ ir tą kitą, kurią girdėjo per radiją. Jam atrodė, kad geriau būtų buvę nusipirkti „Viva Hits“ kompiliaciją. Ten visos dainos geros.
Ir vis dėlto, aš muziką klausau ir vertinu albumais. Tu gali netyčia sukurti gerą singlą, bet gero albumo per klaidą sukurti nepavyks. Tai yra formatas, parodantis, ką grupė ar atlikėjas iš tiesų geba. Jei aplink yra daugiau taip manančių, „KaunoZinios.lt“ redaktoriaus prašymu, dalinuosi su jais savo albumų dešimtuku. Kadangi rekomenduoti „visų laikų geriausius“ būtų truputį beprasmiška – galiausiai kaip ir visi užsibaigtume su „Dark Side of the Moon“ ar kuo nors iš bitlų – žiūriu tik į 2012-ųjų leidimus. Išrenku 10, kurie, mano manymu, yra jei ne auksas, tai bent jau bronza.
Vietos – nesvarbu.
Chromatics – KillForLove
Yra muzika, ir yra kažkas daugiau. Portlandiečiai „Chromatics“ kuria antrąjį. Be to, tai vienas tų albumų, kuris atitinka albumo koncepciją visa savo esybe. Jį reikia klausyti nuo pradžios iki pabaigos, net jei tai užtruks pusantros valandos. Legaliai ir patogiai klausyti galima čia.
Jei visgi iš pradžių norisi paragauti tik truputį – lai tai būna įžanginė „Into the Black“. Neil’as Young’as dar niekada neskambėjo taip skausmingai:
David Byrne su St.Vincent – Love This Giant
Tai greičiau meno, o tik po to muzikos kūrinys. Ne veltui „Love This Giant“ nominuotas „Grammy“ už… geriausią pakuotę. Menas yra ne tik išorėje, bet ir viduje. Indie diva St Vincent ir nesenstanti kalbanti galva David Byrne yra dviejų skirtingų kartų artistai, radę stebėtinai bendrą kalbą ir įrašę albumą, kuris galbūt skamba valiūkiškai, tarsi pažaidimas vasaros popietę, bet kas sakė, kad visa muzika turi būti rimta?
CloudNothings – Attack on Memory
Su „Nirvana“, „Mogwai“, „The Stooges“ ir ilgu sąrašu kitų dirbęs vienas garsiausių šiandienos garso režisierių Steve Albini išlygų nedaro: jeigu įrašinėja, rezultatas būna geras. Šiųmetis jo studijoje Čikagoje gimęs grupės „Cloud Nothings“ albumas „Attack on Memory“ yra dar vienas Albini profesionalumo įrodymas. Nors grupės įtakos labai aiškios – nuo „Radiohead“ depresijos iki „The Strokes“ rokenrolo – tokio tyčia nenušlifuoto, tiesmuko, elektronika nepraskiesto gitarų garso jau buvo pradėję trūkti.
TameImpala – Lonerism
Rizikuoju būti banalus, bet 2012-ieji be „Tame Impala“ nebūtų 2012-ieji. Seniai kažkam pavyko išleisti albumą, dėl kurio fanai tiek Lietuvoje, tiek Valstijose, tiek grupei gimtojoje Australijoje būtų tokie vieningi. Dar neteko sutikti nė vieno, kuriam „Lonerism“ nepatiktų. Daugiau buvo tų, kurie jų dar nebuvo suspėję atrasti, tačiau užtekdavo pirmų dešimties singlo „Feels Like We Only Go Backwards“ sekundžių ir jie – jau gerbėjų sąraše:
SharonVanEtten – Tramp
Kai jau manai, kad Laura Marling, Cat Power ar Feist visą merginų folką jau sudainavo, iškyla Sharon Van Etten ir parodo, kad dar liko ką atrasti. Kaip ir dera žanrui, jos muzika – labai išjausta, kiek melancholiška, bet širdžiai artima ir stebėtinai brandi:
Grimes – Visions
Ši Kanados žmogus-orkestras atrodo taip stipriai susikoncentravusi į savo įvaizdį, kad gali pagalvoti, jog muzika – tik priedas. Tačiau taip nėra. „Visions“ stovi už save ir nustato šiuolaikinės elektroninės muzikos taisykles, bent jau 2012-iesiems. Tai nėra taip stipru, kaip, sakykim, taip pat šiemet albumą išleidę „Crystal Castles“, tačiau jūs juos turbūt jau girdėjote. O Grimes – nebūtinai. Pabandykit, verta:
Swans – The Seer
Suprantu tiek, kad šio dviejų valandų epo dar nesuprantu, lygiai kaip jį menkai supranta visi, išskyrus patį jo autorių, „Swans“ frontmeną Michaelą Gira. Tačiau dėl to tik dar labiau norisi „The Seer“ pumpuoti į save ir stebėti, kuo visa tai baigsis. Tai muzika, kuri yra tiek už populiariosios, tiek akademinės muzikos. Genialu? Arti to. Snobiška? Visiškai. „Evil Fleet Foxes“ ??? Bravo, „YouTube“ komentatoriai!
Alt-J – AnAwesomeWave
Patys britai nelinkę sureikšminti „Mercury Prize“, tačiau bet kam šio šalies metų muzikos albumui skirto prizo irgi neduoda. Jei „Alt-J“ šiemet jį gavo, vadinasi, buvo už ką. Debiutinsi grupės albumas „An Awesome Wave“ revoliucijos nesukels, bet yra pakankamai awesome, kad šiame sąraše atsirastų:
JessieWare – Devotion
Lig šiol pykstu ant savęs, kad per šiųmetį „Heineken Open’er“ nenuėjau paklausyti Jessie gyvai, nors ji ten ir buvo, vos už kelių šimtų metrų. Tuomet dar nebuvau klausęs jos debiutinio „Devotion“. Dabar esu bent dešimtį kartų. Vienas maloniausių 2012-ųjų atradimų:
ReedNoBrass – id
Jums leidus, pabaigai nusižengsiu pradžioje nusistatytoms taisyklėms ir sąrašą užbaigsiu ne pilnu albumu, o EP. „ReedNoBrass“ yra stipriausias šių metų debiutas Lietuvos roko, o galbūt ir visų žanrų scenoje. Skaitmeninis jų trijų dainų EP’as „id“ yra gera vizitinė kortelė. Net ir prasčiausia jo daina, keistai patriotiška „Song for My Country“ savo idėjomis ir garso turtingumu yra keletu galvų aukščiau už didžiąją dalį vietinio roko aplink, o „I Want You Back“ yra galbūt geriausia Lietuvoje sukurta daina šiemet. Pasibaigus vasarai grupės narius dažniau matau geriančius alų Vilniaus baruose, nei scenoje, bet jei vaikinai nesustos skirti deramo dėmesio muzikai, „ReedNoBrass“ nuveiks daug.
Visą EP’ą išgirskite čia.
